Popiežiaus Pranciškaus tekstų apie maldą antologija
„Melstis išmokau iš savo senelės. Būtent senelė išmokė mane melstis ir perdavė man pamaldumą šv. Juozapui. Vėliau dvasios tėvai, kuriuos sutikau seminarijoje ir Jėzaus Draugijoje, padėjo man eiti pirmyn per maldos patirtį“, – rašo popiežius Pranciškus, ne kartą kalbėjęs ir rašęs apie tai, kad šeima yra pirmoji tikėjimo perdavimo vieta, o čia dažnai svarbus vaidmuo tenka senelių išminčiai ir patirčiai.
Tarp vėliau sutiktų maldos mokytojų popiežius Pranciškus paminėjo jėzuitą iš Argentinos Miguelį Angelį Fiorito (1916–2005), filosofą ir dvasingumo mokytoją, kurio tekstai, pasidžiaugė popiežius, buvo taip pat paskelbti italų kalba. Pasak Pranciškaus, šis mokytojas jam padėjo melstis geriau, brandžiau, įprasti melstis, nežiūrėti į maldą vien kaip į „paguodos saldainiuką“, melstis ir tada, kai nesinori, kai viskas, rodos, ne taip.
„Niekas nepasikeitė ir kai tapau popiežiumi: meldžiuosi kaip visada, įprastu ritmu. Kartais sukalbu maldas žodžiu, kartais prieš Švenčiausiąjį Sakramentą teištveriu kelias sausros akimirkas. Meldžiausi vykstant gražiems dalykams ir ne tokiems gražiems. Taip, kartais galvoju, kad turiu melstis daugiau. Nėra laiko, bet turiu melstis daugiau“, – rašo popiežius pridurdamas, kad jam brangios ryto bei vakaro Valandų liturgijos maldos, jas visada sukalbąs. Žinoma, taip pat kasdienė Mišių malda. Galiausiai meditacijos, pokalbio su Viešpačiu momentai.
Viskas telpa Tėve mūsų maldoje, kurios Viešpats išmokė mokinius, kai šie jo paklausė, kaip melstis. Jai nereikia specialios metodologijos ar oratoriaus meno.
„Tėve mūsų yra visuotinė malda, vaikų malda, pasitikėjimo malda, drąsos malda ir liūdesio malda. Tai didi malda. Po to yra maldos į Mergelę Mariją: aš labai pasitikiu Dievo Motina, visada kalbu Rožinį. Man gera jausti ją šalia, nes ji yra Motina ir mus veda“, – rašo popiežius primindamas gražią pasaką, išgalvotą, bet iškalbingą, pasakojančią apie tai, kaip Dievo Motina vieną vagišių, minėjusį ją savo maldoje, į rojų įleidžia pro langą, mat prie durų – griežtasis Petras. Kaip ir Kanoje, kai savo Sūnui ir Viešpačiui nepaliko laisvės pasakyti „Ne“. Jos užtarimas – visagalis.
Tikėdamas užtarimo veiksmingumu jis savo viešų kalbų pabaigoje visada prašąs žmonių, priminė popiežius, pasimelsti už jį. „Man reikia, kad bendruomenė palaikytų mano tarnystę Bažnyčiai. Jei Bažnyčia tavęs nepalaiko malda, tau galas. Bendruomenė turi palaikyti savo vyskupą, o vyskupas turi melstis už bendruomenę“, – pažymėjo Pranciškus.
„Malda atveria širdį Viešpačiui, o kai Dvasia ten įeina, ji pakeičia vidinį gyvenimą. Todėl reikia melstis, atverti savo širdį ir palikti vietos Dvasiai. Mes meldžiamės Jėzui, Tėvui, Mergelei Marijai, bet ne taip dažnai maldoje kreipiamės į Šventąją Dvasią. O juk būtent Šventoji Dvasia keičia mūsų širdį, įžengia į mūsų širdį ir ją perkeičia. Tėvas mūsų nepatepa, Sūnus mūsų nepatepa. Tai Šventoji Dvasia patepa mus savo buvimu, būtent Šventosios Dvasios patepimas padeda gerai suprasti Bažnyčios tikrovę ir Dievo slėpinį“, – tekstų apie maldą rinkiniui, išleistam Maldos metais ir galinčiam padėti pasirengti 2025 metų Jubiliejui, pratarmės mintis užbaigė popiežius. (RK / Vatican News)
