Popiežius: nupurtykime pelenus, slopinančius Dvasios liepsną
Šventosios Dvasios pašvenčiamasis veikimas mus pasiekia per du pagrindinius kanalus: Dievo žodį ir sakramentus. Tarp sakramentų yra vienas – būtent Šventosios Dvasios – sakramentas, Sutvirtinimo arba Patepimo Šventąja Dvasia sakramentas.
Popiežius citavo reikšmingas eilutes iš Apaštalų darbų, kurios bendrosios audiencijos pradžioje taip pat buvo perskaitytos įvairiomis kalbomis:
„Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią“ (žr. Apd 8, 14-17).
Taigi, be krikšto yra minimas dar vienas gestas, kurio metu, dedant rankas, regimu būdu perduodama Šventoji Dvasia taip, kaip ją gavo patys apaštalai per Sekmines. Šias eilutes papildo apaštalo Pauliaus žodžiai korintiečiams: „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui. Jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“. Šventoji Dvasia yra tarsi antspaudas, kuriuo visiems laikams pažymimos avelės, priklausančios Kristaus kaimenei.
Laikui bėgant patepimo apeiga susiformavo kaip savarankiškas sakramentas, įvairiose Bažnyčios epochose ir apeigose įgavęs skirtingas formas ir turinį, tačiau ši sudėtinga istorija yra kita tema. Pasak popiežiaus, apie Sutvirtinimo arba Patepimo Šventąja Dvasia sakramentą aiškiai kalbama Italijos vyskupų konferencijos parengtame Katekizme suaugusiesiems – „Sutvirtinimas kiekvienam tikinčiajam yra tai, kas Sekminės buvo visai Bažnyčiai“. Sutvirtinimas stiprina per Krikštą gautą įskiepijimą į Kristų ir Bažnyčią bei pašventimą pranašiškai, karališkai ir kunigiškai misijai. Jis perduoda Dvasios dovanų gausą. Jei Krikštas yra gimimo sakramentas, tai Sutvirtinimas yra augimo sakramentas. Todėl jis yra ir liudijimo sakramentas, nes glaudžiai susijęs su krikščioniškosios egzistencijos branda, pabrėžiama itališkame katekizme.
Sielovadinis uždavinys yra tas, kad Sutvirtinimo sakramentas netaptų „paskutiniu patepimu“ – „iškeliavimo“ iš Bažnyčios sakramentu, kitą kartą sugrįžtant jau Santuokos sakramentui. Sutvirtinimas tebūnie aktyvaus dalyvavimo Bažnyčios gyvenime pradžios sakramentas. Tai tikslas, kuris, atsižvelgiant į dabartinę padėtį visoje Bažnyčioje, mums gali atrodyti neįmanomas, tačiau tai nereiškia, kad turėtume nustoti jo siekti. Ne visiems sutvirtintiems – vaikams ar suaugusiesiems – tai pavyks, tačiau svarbu, kad tai galiotų bent tiems, kurie vėliau taps bendruomenės lyderiais.
Rengiantis priimti Sutvirtinimo sakramentą, gali padėti tikintieji pasauliečiai, kurie asmeniškai susitiko su Kristumi ir gavo tikrą Šventosios Dvasios patirtį. Kai kurie tikintieji sako, kad tai išgyveno kaip jaunystėje gauto Sutvirtinimo sakramento sužydėjimą.
Tačiau visa tai yra tiesa ne tik būsimiems sutvirtintiesiems, bet ir visiems mums, kiekvieną akimirką. Kartu su Sutvirtinimu ir Patepimu Šventąja Dvasia mes taip pat gavome, kaip mus užtikrina apaštalas Paulius, Dvasios „užstatą“. Turime tinkamu būdu „išleisti“ šį užstatą, džiaugtis pirmaisiais Dvasios vaisiais, neužkasti gautų charizmų ir talentų po žeme.
Šventasis Paulius ragino savo mokinį Timotiejų „gaivinti Dievo dovaną, gautą rankų uždėjimu“ (2 Tim 1, 6). Jo pavartotas veiksmažodis leidžia įsivaizduoti tą, kuris pučia į ugnį, kad jos liepsnos taptų didesnėmis.
„Štai gražus jubiliejinių metų tikslas! Pašalinti įpročio ir nieko nedarymo pelenus, tapti, kaip Olimpinių žaidynių deglo nešėjai, Dvasios liepsnos nešėjais. Tegul Dvasia padeda mums žengti keletą žingsnių šia kryptimi!“, – sakė popiežius Pranciškus spalio 30 dienos katechezėje. (RK / Vatican News)
