Keturiolika naujų šventųjų. Tikrai krikščioniškas gyvenimo būdas – tarnavimas
Į Bažnyčios gerbiamų šventųjų knygą buvo įrašyti Manuelis Ruizas Lopezas ir kiti septyni broliai pranciškonai (ispanai ir austras) nužudyti dabartinės Sirijos sostinėje Damaske 1860 m. Kartu su jais gyvybę paaukojo ir trys broliai – Pranciškus, Abdelis ir Rapolas Massabki, krikščionys maronitai iš Libano. Šventuoju paskelbtas ir Turine gyvenęs kunigas Juozapas Allamano, Švč. M. Marijos Ramintojos kunigų misionierių kongregacijos įkūrėjas, o taip pat dvi vienuolės – kanadietė Marija Leonija Paradis, įkūrusi kunigams ir seminaristam patarnaujančių Šventosios Šeimos seserų kongregaciją, bei italė Elena Guerra, įkūrusi seserų bendruomenę, kurios misija buvo suteikti išsilavinimą neturtingų šeimų merginoms.
Šio sekmadienio Evangelijoje girdėjome pasakojimą apie Jėzaus mokinius, kurie nori užsitikrinti sau svarbias vietas, ir Jėzaus paaiškinimą, kad iš tikrųjų didis yra tik tas, kuri tarnauja.
Mišių homilijos pradžioje popiežius Pranciškus priminė šį evangelisto Morkaus užrašytą Jėzaus ir mokinių pokalbį. Jokūbo ir Jono Jėzus klausia: „Ko norite, kad jums padaryčiau?“ Ir netrukus po to jis užduoda kitą klausimą: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“
Pasak popiežiaus, šie klausimai parodo, kokie iš tiesų buvo lūkesčiai, kuriuos šiedu mokiniai siejo su Jėzumi, atskleidžia, kad mokinių santykiuose su Jėzumi, kaip ir mūsų tarpusavio santykiuose, buvo ir šviesų aspektų, ir šešėlių. Jonas ir Jokūbas manė, kad Jėzus būsiąs šlovingas ir galingas Mesijas, tad tikėjosi, kad jis pasidalinsiąs su jais savo šlove. Tačiau Jėzus paneigia tokį Mesijo įvaizdį, o jo klausimas: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ – tai raginimas keisti požiūrį, atsiversti. Jėzus mokiniams atskleidžia, kad jis nėra toks Mesijas, kokiu jie jį laiko, bet yra meilės Dievas, kuris nusižemina, kad pasiektų nuolankiuosius; kuris pasidaro silpnas, kad pakeltų silpnuosius; kuris nori taikos, o ne karo; kuris atėjo tarnauti, o ne kad kiti jam tarnautų. Taurė, kurią Viešpats gers, yra jo gyvybės auka už mus. Kai Jėzus bus nukryžiuotas, vietas jo kairėje ir dešinėje gaus ne valdžios trokštantys žmonės, bet kartu su juo nukryžiuoti nusikaltėliai, ne sėdintys su juo šlovėje, bet kartu su juo kenčiantys.
Jėzus padeda mokiniams atsiversti, pakeisti mąstyseną: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip“. Tie, kurie seka Dievu, tapusiu tarnu, kad savo meile pasiektų visus, tie, kurie seka Kristumi, jei nori būti didūs, turi tarnauti, mokydamiesi iš savo Mokytojo. Kai sekame Jėzumi ir priimame jo meilės dovaną, persikeičia mūsų mąstysena, išmokstame Dievo stiliaus – tarnavimo. Štai ko turime siekti – ne galios, bet tarnystės, sakė Pranciškus. Tarnavimas yra tikrai krikščioniškas gyvenimo būdas. Kai išmokstame tarnauti, kiekvienas dėmesio ir rūpesčio gestas, kiekviena švelnumo išraiška, kiekvienas gailestingumo darbas tampa Dievo meilės atspindžiu. Taip tęsiame Jėzaus darbą pasaulyje.
Pasak Pranciškaus, tokį pavyzdį mums duoda visų laikų šventieji ir šie keturiolika vyrų ir moterų, šį sekmadienį paskelbti šventaisiais – brolis Manuelis Ruizas Lopezas ir jo bendražygiai, kunigas Juozapas Allamano, seserys Marija Leonija ir Elena. Šie naujieji šventieji gyveno Jėzaus stiliumi – tarnavo. Tikėdami ir liudydami tikėjimą jie netroško nei žemiškų turtų, nei valdžios, bet priešingai – tapo savo brolių ir seserų tarnais, kūrybingais darant gera, tvirtais sunkumuose, dosniais iki galo. „Prašykime jų užtarimo, kad ir mes galėtume sekti Kristumi, tarnauti jam ir tapti vilties liudytojais pasauliui“, – baigė popiežius kanonizacijos Mišių homiliją. (jm / Vatican News)
