Pranciškus: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“ – tai kvietimas ir mums
Elgeta Bartimiejus, sako Evangelija, sėdi prie kelio ir prašo išmaldos iš piligrimų, kurie per Jerichą keliauja į Jeruzalę švęsti Velykų. Jo povyza yra būdinga asmeniui, kuris užsidaręs savo skausme. Jis nieko negali, tik sėdi prie kelio. O mes žinome, pabrėžė popiežius, jog gyvenime negalime vien sėdėti. Iš tiesų gyventi reiškia leistis į kelią, svajoti, planuoti, būti atviram ateičiai. Bartimiejus taip pat simbolizuoja tą vidinį aklumą, kuris mus suparalyžiuoja, dėl kurio nejudrūs ir be vilties liekame sėdėti prie gyvenimo kelio pakraščio.
Į tokią būseną gali pakliūti ne vien asmuo, bet ir Bažnyčia. Daug dalykų gali mus apakinti, dėl daugelio dalykų galime nebematyti, jog Viešpats šalia ir nebūti pasirengę tikrovės iššūkiams, šių dienų vyrų ir moterų klausimams, evangelizavimo misijai, žmonijos žaizdoms. Bet negalime paprasčiausiai sėdėti.
„Sėdinti Bažnyčia, kuri, beveik pati to nesuvokdama, pasitraukia iš gyvenimo ir užsisklendžia tikrovės paraštėse, yra Bažnyčia, rizikuojanti likti akla ir priprasti prie savo ligotos būklės. Jei liksime sėdėti akli, toliau nepastebėsime skubiausių sielovadinių ir daugybės pasaulio, kuriame gyvename, problemų“, – pastebėjo popiežius.
Atsiminkime, kvietė jis, štai ką: Viešpats visada praeina šalia ir sustoja, kad pagydytų mūsų aklumą. Tegul Sinodas pastūmėja Bažnyčia elgtis kaip Bartimiejus, kuris, išgirdęs, kad Viešpats eina šalia, pajutęs išganymo dvelksmą, pradeda iš visų jėgų jį šaukti, pažadintas Evangelijos galybės. Šiame šauksme telpa visų moterų ir vyrų šauksmas. Šauksmas tų, kurie norėjo pažinti Evangelijos džiaugsmą, bet nutolo, kurie kenčia, kurie išstumti į pakraščius, kurie nusivylė, kurie buvo pavergti.
Mums reikia ne tokios Bažnyčios, kuri sėdi nuleidusi rankas, bet tokios, kuri atsiliepia į pasaulio šauksmą ir tarnauja jam ir Viešpačiui, nebijodama susitepti rankų, kalbėjo popiežius.
Štai antrasis aspektas: iš pradžių matome Bartimiejų sėdintį, o vėliau – kaip jis nuseka paskui Viešpatį. Šie žodžiai Evangelijoje reiškia ir tai, kad Bartimiejus tapo Jėzaus mokiniu. Jėzus išgirdo – visada išgirsta – Bartimiejaus šauksmą ir pakviečia jį. Bartimiejus pašoka ant kojų ir yra tuoj pat pagydomas.
Ir mes taip elkimės: kai užsisklendžiame ir priprantame prie tokios būklės, kai net kaip Bažnyčia neberandame jėgų, drąsos ir ryžto atsistoti ir vėl leistis į kelią, nepamirškime visada atsigręžti į Viešpatį ir jo Evangeliją. Vėl ir vėl jam einant pro šalį turime įsiklausyti į jo kvietimą, kuris mus priverčia pašokti ant kojų ir leidžia atsikratyti aklumo. O tada vėl eiti paskui jį.
Bartimiejus, sako Evangelija, „nusekė paskui Jėzų keliu“. Tai sinodinės Bažnyčios vaizdinys. Viešpats mus pakviečia, kai liekame sėdėti, pakelia, kai pargriūvame, suteikia naują regėjimą, kad Evangelijos šviesoje matytume pasaulio kančias ir nerimą, kad patirtume džiaugsmą eidami paskui jį.
Visada atsiminkime: neikime patys pagal savo įnorius ar pasaulio kriterijus, bet eikime kartu paskui Jėzų ir su juo, kvietė Pranciškus.
„Broliai ir seserys: ne sėdinti, bet Bažnyčia ant kojų. Ne nebyli Bažnyčia, bet Bažnyčia, kuri girdi žmonijos šauksmą. Ne akla Bažnyčia, bet Kristaus apšviesta Bažnyčia, perduodanti Evangelijos šviesą kitiems. Ne statiška Bažnyčia, bet misionieriška Bažnyčia, einanti su Viešpačiu pasaulio keliais“, – pakartojo popiežius.
Homilijoje Šventasis Tėvas paminėjo centrinį Šv. Petro bazilikos altorių gaubiantį baldakimą, ką tik restauruotą, simbolizuojantį Šventosios Dvasios šlovę, ir vadinamąjį Šv. Petro Sostą, relikviją, kuri keletą savaičių stovės greta altoriaus. Tai ne kitų valdymo, bet meilės ir tarnavimo kitiems Sostas.
Kaip Bartimiejui, taip ir mums Dievo Žodis šiandien sako –„Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Nusimeskime nevilties apsiaustą, patikėkime Viešpačiui visus mūsų aklumus, atsistokime ant kojų ir neškime Evangelijos džiaugsmą pasaulio keliais, sakė popiežius. (RK / Vatican News)
