Sinodo atidarymo Mišios Šv. Petro aikštėje
Šią dieną Bažnyčia liturgijoje mini angelus sargus. Popiežius homilijoje pasirėmė trimis iš šios šventės Mišių skaitinių paimtais raktažodžiais – balsas, saugi priebėga, vaikas.
Skaitinyje iš Išėjimo knygos į Pažadėtąją žemę keliaujančiai savo tautai Dievas liepia klausytis jo siųsto angelo balso. Pasak Pranciškaus, šis įvaizdis yra labai artimai susijęs su tuo, kas artimiausiomis savaitėmis vysk Vatikane. „Sinodas, – sakė Pranciškus, – taip pat yra kelionė, kurioje Viešpats į mūsų rankas atiduoda savo tautos istoriją, svajones ir viltis: viltis seserų ir brolių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, gaivinamų to paties tikėjimo, skatinamų to paties šventumo troškimo, kad kartu su jais ir dėl jų mėgintume suprasti, kokiu keliu eiti, kad pasiektume tą tikslą, į kurį jis nori mus nuvesti.“
Sinodo dalyviai turės pagarbiai ir dėmesingai, maldoje ir Dievo žodžio šviesoje apžvelgti visus įnašus, surinktus per pastaruosius trejus intensyvaus darbo, dalijimosi, diskusijų ir kantrių pastangų apvalyti protą bei širdį metus. Tačiau, pabrėžė Pranciškus, reikia visada atsiminti, kad Sinodas – tai ne parlamentinė asamblėja, bet bendrystės ir klausymosi vieta. Kad Sinodas tikrai būtų tokia bendrystės ir klausymosi vieta reikia išsilaisvinti nuo to, kas gali trukdyti Dievo Dvasiai kurti įvairovės harmoniją. Tie, kurie arogantiškai pretenduoja į išskirtinumą ir tvirtina jį turį, nesugeba išgirsti Viešpaties balso. Popiežius prašė kiekvieną išgirstą žodį priimti su dėkingumu ir paprastumu, vengti kitiems primesti savo požiūrį, bet savo indėlį siūlyti kaip dovaną, kuria norima pasidalinti, būti pasirengusiems netgi kai ko atsisakyti, jei tai gali pasitarnauti tam, kad pagal Dievo planą kartu sukurtume kažką nauja. Jei to nesugebėsime, užsidarysime kurčiųjų dialoguose, įspėjo Pranciškus.
Popiežius prašė visada atsiminti, kad ne žmonių, bet Dievo rankose yra problemų sprendimas. Kelionė per dykumą – ne juokai. Kas nepaiso vadovo, pasitikėdamas tik savimi, tas rizikuoja mirti iš bado ir troškulio, kartu su savimi tempdamas į mirtį ir kitus. Todėl būtina įsiklausyti į Dievo balsą.
Antrasis šios dienos Mišių skaitinių siūlomas įvaizdis – priebėga, saugi vieta. „Po jo sparnais tu slėptis galėsi“, – girdėjome psalmėje (Ps 91, 4). Tokia, pasak Pranciškaus, turi būti Sinodo posėdžių atmosfera. Kiekvienas turi jaustis laisvas spontaniškai reikštis, jausti aplinkui save mylinčių, gerbiančių, vertinančių ir norinčių išklausyti draugų buvimą. Bažnyčiai reikia tokių ramių priebėgų, kurios pirmiausia turi būti sukurtos širdyse, kur kiekvienas žmogus jaustųsi kaip vaikas motinos glėbyje.
Taip prieiname prie trečiojo įvaizdžio – vaiko, sakė Pranciškus primindamas šios dienos Evangeliją, kur Jėzus pastatė vaiką tarp savo mokinių ir paragino juos būti kaip vaikai, tai yra atsiversti. Šis paradoksas labai aktualus Sinodo dalyviams, nes Sinodas – tai ir pašaukimas būti didžiais protu, širdimi, žvilgsniu, nes klausimai, kuriuos reikia spręsti, yra labai didelės svarbos. Tačiau būtent dėl to negalima atitraukti akių nuo vaiko, kurį Jėzus pastatė į centrą, kad primintų, jog vienintelis būdas susidoroti su mums iškeltais uždaviniais yra pasidaryti mažiems ir nuolankiai priimti vieniems kitus.
„Broliai ir seserys, – sakė Pranciškus, – leiskimės į šią kelionę, žvelgdami ir į pasaulį, nes krikščionių bendruomenė visada tarnauja žmonijai, kad visiems skelbtų Evangelijos džiaugsmą. To mums reikia, ypač šią dramatišką mūsų istorijos valandą, kai karo vėjai ir smurto ugnis niokoja ištisas tautas ir valstybes.“ (jm / Vatican News)
