Popiežius jaunimo delegacijai: skepticizmas ir pesimizmas netars paskutinio žodžio
„Neleiskime iš mūsų pavogti viltį“, – pakartojo Pranciškus frazę, kurią jau daug kartų yra ištaręs anksčiau, pridūręs, jog tai ir 2025 metų Jubiliejaus, skelbiančio, jog „Viltis nenuvilia“, tema. Tarp dalykų, kurie padeda saugoti viltį, yra įsitraukimas į veiklos tinklus ir „triukšmavimas“, ypač vietoj tų, kurie neturi balso, kuriuos žemyn tempia skurdas, švietimo trūkumas, priklausomybės, kurie pamiršo svajoti.
Daug ženklų, įskaitant prievartą, kraštutinius savęs žalojimo ir savo gyvybės atėmimo gestus, byloja apie kompleksišką nelaimingumo jausmą dabartiniu – epochų kaitos ir naujų technologijų – metu, keliančiu iššūkių šeimai, visuomenei, aplinkai, švietimui. Reikia naujo įsipareigojimo megzti atvirus žmogiškų santykių tinklus, pakartojo popiežius, linkėdamas audiencijos dalyviams būti gyvenimo grožio ir naujovių liudytojais. Tam reikia ne įspūdingų idėjų, bet, visų pirma, žmogiškų gestų: žaisti su vaikais, būti švelniems su senoliais. Nepalikti vaikų augti vienų, nepasmerkti senelių izoliacijai, kol jie numirs.
„Leiskite man perduoti jums svarbiausią dalyką, tą tiesą, kurios krikščionis niekada neturėtų nutylėti. Tai skelbimas visiems, jauniems ir seniems, kurį reikia vis iš naujo išgirsti: „Žinok, kad Dievas tave myli“, „Kristus tave gelbsti“, „Jis yra gyvas!“. O jei jis gyvas, viltis nėra bergždžia. Blogis, pesimizmas, skepticizmas netars paskutinio žodžio“, – sakė popiežius, pabrėžęs, jog krikščioniu tampama ne dėl idėjų ar pasirinkimų, o dėl susitikimo su Kristaus asmeniu.
Pranciškus ragino drąsiai pasitikti iššūkius, o taip pat ir konfliktus. Konfliktai irgi augina, bet svarbu, kad neliktume juose įkalinti, tarsi kokiame labirinte, ir mokėtume iš jų išeiti kartu. Atsisveikindamas ir melsdamas palaimintojo Piero Gorgio Frassati užtarimo audiencijos dalyviams, popiežius jiems linkėjo tokio pat, kaip ir palaimintojo, gyvenimo nuoseklumo, drąsos, džiaugsmo, nesitenkinimo paviršutiniškumu. (RK / Vatican News)
