Popiežius Pranciškus žinia LVIII Pasaulinės taikos dienos proga
I. Įsiklausyti į grėsmę išgyvenančios žmonijos šauksmą
1. Prasidedant šiems dangiškojo Tėvo mums dovanojamiems naujiems metams, Jubiliejaus metams, paskirtiems vilčiai, nuoširdžiausiai linkiu ramybės kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui, ypač tiems, kurie jaučiasi prislėgti savo gyvenimo būvio, pasmerkti dėl savo pačių padarytų klaidų, sugniuždyti kitų žmonių nuosprendžių ir nebemato jokių perspektyvų savo gyvenime. Visiems jums linkiu vilties ir ramybės, nes šie metai yra Malonės metai, kylantys iš Atpirkėjo Širdies!
2. Šiais 2025-aisiais metais Katalikų Bažnyčia švenčia Jubiliejų, pripildantį širdis vilties. „Jubiliejus“ kilo iš senovės žydų tradicijos, kai kas keturiasdešimt devynerius metus avino rago (hebrajiškai yobel) garsas skelbdavo malonę ir išlaisvinimą visai tautai (plg. Kun 25, 10). Pagal idėją šis iškilmingas raginimas turėjo aidėti visame pasaulyje (plg. Kun 25, 9), idant būtų atkurtas Dievo teisingumas įvairiose gyvenimo srityse: naudojantis žeme, nuosavybe, santykiuose su artimu, ypač su vargingiausiais ir į nemalonę patekusiais žmonėmis. Rago gaudesys visiems žmonėms, turtingiems ir nuskurdusiems, primindavo, kad nė vienas žmogus neateina į pasaulį pasmerktas priespaudai: esame broliai ir seserys, to paties Tėvo vaikai, gimę tam, kad būtume laisvi pagal Viešpaties valią (plg. Kun 25, 17. 25. 43. 46. 55).
3. Jubiliejus ir šiandien yra įvykis, raginantis mus siekti išlaisvinančio Dievo teisingumo visoje žemėje. Vietoj rago skardenimo šių Malonės metų pradžioje norime įsiklausyti į „desperatišką pagalbos šauksmą“ [1], kuris, kaip ir teisiojo Abelio kraujo balsas, kyla iš daugelio žemės vietų (plg. Pr 4, 10) ir kurį Dievas nepaliaujamai girdi. Savo ruožtu mes jaučiamės pašaukti būti balsu, sklindančiu iš daugelio žemės alinimo ir artimo engimo situacijų [2]. Tokios neteisybės kartais įgauna pavidalą to, ką šventasis Jonas Paulius II pavadino „nuodėmės struktūromis“ [3], nes jos randasi ne tik dėl kelių asmenų nedorumo, bet yra tarsi įsišaknijusios ir remiasi masiniu bendrininkavimu.
4. Kiekvienas iš mūsų turi jaustis tam tikru būdu atsakingas už mūsų bendrų namų niokojimą, prasidedantį tais veiksmais, kurie, kad ir netiesiogiai, kursto žmoniją krečiančius konfliktus. Taip atsiranda ir susipina skirtingos, bet tarpusavyje susijusios sisteminės problemos, kamuojančios mūsų planetą [4]. Visų pirma turiu omenyje visų rūšių nelygybę, nežmonišką elgesį su migrantais, aplinkos niokojimą, dezinformacijos baustinai keliamą sumaištį, bet kokio dialogo atmetimą ir akivaizdų karinės pramonės finansavimą. Šie veiksniai kelia realią grėsmę visos žmonijos egzistencijai. Todėl jau metų pradžioje norime įsiklausyti į šį žmonijos šauksmą, kad pasijustume pašaukti, visi kartu ir asmeniškai, nutraukti neteisingumo grandines ir skelbti Dievo teisingumą. Nepakaks kelių epizodinių filantropijos akcijų: reikia kultūrinių ir struktūrinių permainų, kad būtų galima įgyvendinti ir ilgalaikius pokyčius [5].
II. Kultūriniai pokyčiai: visi esame skolingi
5. Jubiliejinis įvykis kviečia mus imtis keleto permainų, kurios padėtų spręsti dabartinę neteisingumo ir nelygybės problemą, ir primena, kad žemės gėrybės skirtos ne tik nedaugeliui privilegijuotųjų, bet ir visiems [6]. Gali būti naudinga prisiminti, ką rašė šventasis Bazilijus Cezarėjietis: „Bet pasakyk man, kas yra tavo? Iš kur tai gavai ir atsinešei į savo gyvenimą? [...] Argi ne visiškai nuogas išėjai iš motinos įsčių? Argi negrįši vėl nuogas į žemę? Iš kur tau atėjo dabartinės gėrybės? Jei sakytum, kad jos atsirado atsitiktinai, neigtum Dievą, nepripažintum Kūrėjo, ir nebūtum dėkingas Dovanotojui“ [7]. Kai dėkingumas nyksta, žmogus nebepripažįsta Dievo dovanų. Tačiau Viešpats dėl savo begalinio gailestingumo nepalieka žmonių, kurie nusideda jam: priešingai, jis patvirtina gyvybės dovaną išganingu atleidimu, siūlomu visiems per Jėzų Kristų. Todėl Jėzus, mokydamas mus „Tėve mūsų“, kviečia prašyti: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Mt 6, 12).
6. Ignoruodamas savo ryšį su Tėvu, žmogus ima puoselėti mintį, jog santykiuose su kitais galima vadovautis išnaudojimo logika, kai stipriausieji pretenduoja į teisę viešpatauti silpniausiųjų atžvilgiu [8]. Panašiai kaip Jėzaus laikais elitas pelnėsi iš vargingiausiųjų kančių, taip ir šiandien tarptautinė sistema, veikianti tarpusavio ryšiais susijusiame globaliame kaime [9], gimdo neteisybes, kurias dar labiau didina korupcija ir veda į aklavietę skurdžias šalis, jei nėra puoselėjama solidarumo ir tarpusavio priklausomybės logika. Skolininko išnaudojimo logika taip pat glaustai apibūdina dabartinę „skolų krizę“, nuo kurios kenčia įvairios šalys, ypač globaliuosiuose Pietuose.
7. Nepavargstu kartoti, kad užsienio skola tapo kontrolės priemone, kuria pasinaudodamos kai kurios turtingiausių šalių vyriausybės ir privačios finansų institucijos be jokių skrupulų beatodairiškai išnaudoja skurdžiausių šalių žmogiškuosius ir gamtinius išteklius, norėdamos patenkinti savo rinkų poreikius [10]. Pridėkime dar tai, kad įvairių šalių gyventojai, jau ir taip prislėgti tarptautinių skolų, yra priversti nešti ir labiau išsivysčiusių šalių ekologinės skolos naštą [11]. Ekologinė skola ir užsienio skola – tai dvi tos pačios monetos pusės, išreiškiančios išnaudojimo logiką, kurios kulminacija – skolų krizė [12]. Šių jubiliejinių metų proga raginu tarptautinę bendruomenę imtis veiksmų, kad būtų dovanota užsienio skola pripažįstant tarp pasaulio Šiaurės ir Pietų egzistuojančią ekologinę skolą. Tai raginimas reikšti solidarumą, bet visų pirma siekti teisingumo [13].
8. Kultūriniai ir struktūriniai pokyčiai, padėsiantys įveikti šią krizę, įvyks tada, kai pagaliau pripažinsime, kad visi esame Tėvo vaikai, ir jo akivaizdoje išpažinsime, jog visi esame skolininkai, bet taip pat vieni kitiems reikalingi pagal bendros ir diversifikuotos atsakomybės logiką. Galėsime „kartą visiems laikams atrasti, jog esame vieni kitiems reikalingi ir skolingi“ [14].
III. Vilties kelias: trys galimi veiksmai
9. Jei leisime, kad mūsų širdis paliestų šie būtini pokyčiai, Jubiliejaus malonės metai gali iš naujo atverti vilties kelią kiekvienam iš mūsų. Viltis kyla patiriant Dievo gailestingumą, kuris visada yra beribis [15].
Dievas, kuris niekam nieko nėra skolingas, ir toliau nepaliaujamai dovanoja malonę ir gailestingumą visiems žmonėms. VII a. Rytų Bažnyčios tėvas Izaokas Ninevietis rašė: „Tavo meilė didesnė už mano skolas. Jūros bangos yra menkos palyginti su mano nuodėmių skaičiumi, bet jei pasveriu savo nuodėmes, lygindamas jas su Tavo meile, jos išnyksta kaip niekas“ [16]. Dievas neskaičiuoja žmogaus padaryto blogio, bet yra „apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo“ (Ef 2, 4). Kartu jis girdi vargšų ir žemės šauksmą. Prasidedant šiems metams tereikia akimirkai stabtelėti ir pagalvoti apie malonę, kuria Dievas kaskart atleidžia mūsų nuodėmes ir dovanoja visas skolas, kad mūsų širdis užplūstų viltis ir ramybė.
10. Todėl „Tėve mūsų“ maldoje, po prašymo, kad Tėvas atleistų mūsų kaltes, Jėzus ištaria labai reiklią sąlygą: „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (plg. Mt 6, 12). Kad žmogus atleistų kaltę kitiems ir suteiktų jiems viltį, reikia, jog jo paties gyvenimas būtų pilnas tos vilties, kuri kyla iš Dievo gailestingumo. Viltis yra pertekusi dosnumo, nesaistoma išskaičiavimų, ji neskaičiuoja, kas yra skolininkų kišenėje, nesirūpina savo nauda, bet turi tik vieną tikslą – pakelti puolusius, sutvarstyti sugniuždytą širdį, išlaisvinti iš bet kokios vergijos.
11. Todėl šių Malonės metų pradžioje norėčiau pasiūlyti tris veiksmus, galinčius sugrąžinti orumą ištisų šalių visuomenių gyvenimui ir atvesti jų žmones į vilties kelią, kad skolų krizė būtų įveikta ir visi vėl galėtų pripažinti esą skolininkai, kuriems buvo dovanota.
Pirmiausia pritariu šventojo Jono Pauliaus II raginimui, išsakytam 2000 metų Jubiliejaus proga: „Sumažinti ar net visiškai nubraukti daugelio tautų pečius slegiančias tarptautines skolas“ [17]. Turtingesnės šalys, pripažindamos ekologinę skolą, turi jaustis pašauktos padaryti viską, kas įmanoma, kad dovanotų skolas savo įsiskolinimų išmokėti negalinčioms šalims. Žinoma, kad tai nebūtų pavienis labdaros aktas, kuris vėliau galėtų iš naujo įsukti ydingą finansavimo ir skolų ratą, kartu reikia formuoti naują finansų architektūrą, kuri leistų sukurti pasaulinę finansinę chartiją, grindžiamą tautų solidarumu ir darna.
Be to, raginu tvirtai įsipareigoti skatinti pagarbą žmogaus gyvybės orumui nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, kad kiekvienas žmogus galėtų mylėti savo gyvenimą ir su viltimi žvelgti į ateitį, trokšdamas vystymosi bei laimės sau ir savo vaikams. Gyvenime neturint vilties sunku tikėtis, kad jaunų žmonių širdyse įsižiebs troškimas gimdyti naują gyvybę. Būtent čia norėčiau dar kartą paraginti imtis konkretaus gesto, galinčio puoselėti gyvybės kultūrą. Turiu galvoje mirties bausmės panaikinimą visose šalyse. Iš tikrųjų ši baudžiamoji praktika ne tik pažeidžia gyvybės neliečiamumą, bet ir naikina bet kokią žmogiškąją atleidimo ir atsinaujinimo viltį [18].
Remdamasis šv. Pauliumi VI ir Benediktu XVI [19] drįstu išsakyti dar vieną raginimą, skirtą jaunosioms kartoms šiais karų draskomais laikais: bent vieną procentą ginklavimuisi išleidžiamų lėšų paskirkime pasauliniam fondui įsteigti, kuris padėtų panaikinti badą ir palengvintų švietimo veiklą skurdžiausiose šalyse, kad būtų skatinama tvari plėtra ir kovojama su klimato kaita [20]. Turėtume stengtis pašalinti bet kokius motyvus, galinčius paskatinti jaunus žmones įsivaizduoti savo ateitį be vilties arba kaip lūkestį atkeršyti už savo artimųjų kraują. Ateitis – tai dovana, leidžianti peržengti praeities klaidas ir tiesti naujus taikos kelius.
IV. Taikos tikslas
12. Tie, kurie siūlomais gestais leisis eiti vilties keliu, galės vis labiau artėti prie taip trokštamo taikos tikslo. Psalmininkas patvirtina mums šį pažadą: „Ištikima meilė susitiks, teisumas ir ramybė bučiuosis“ (Ps 85, 11). Kai nebesinaudoju kreditavimo ginklu ir seseriai ar broliui vėl atveriu vilties kelią, prisidedu prie Dievo teisingumo atkūrimo šioje žemėje ir kartu su tuo žmogumi einu taikos tikslo link. Pasak šv. Jono XXIII, tikroji taika gali kilti tik iš nusiginklavusios širdies, laisvos nuo karo keliamo nerimo bei baimės [21].
13. Tegul 2025-ieji būna taikos pažangos metai! Tikros ir tvarios taikos, kuri neapsiriboja sutarčių vingrybėmis ar žmogiškaisiais kompromisais prie derybų stalų [22]. Ieškokime tikrosios taikos, kurią Dievas dovanoja beginklei širdžiai: širdžiai, nesistengiančiai apskaičiuoti, kas mano, o kas tavo; širdžiai, kuri išsivaduoja nuo egoizmo ir yra pasirengusi greitai ištiesti ranką kitiems; širdžiai, kuri nedvejodama pripažįsta esanti Dievo skolininkė ir dėl to pasirengusi atleisti skolą, slegiančią artimą; širdžiai, įveikiančiai nusivylimą ateitimi, pasitelkiančiai viltį, kad kiekvienas žmogus praturtina šį pasaulį.
14. Širdies nuginklavimas yra veiksmas, saistantis visus žmones – nuo pirmo iki paskutinio, nuo mažo iki didelio, nuo turtingo iki vargšo. Kartais užtenka tokio paprasto dalyko kaip „šypsena, draugystės gestas, broliškas žvilgsnis, nuoširdus išklausymas, nemokama paslauga“ [23]. Šiais mažais ir drauge didžiais gestais artėjame prie taikos tikslo, ir juo greičiau jį pasieksime, juo labiau, keliaudami drauge su naujai atrastais broliais ir seserimis, suvoksime, kad jau pasikeitėme, palyginti su tuo, kokie buvome pradėdami kelionę. Taika ateina ne tik pasibaigus karui, bet ir prasidėjus naujam pasauliui, tokiam, kuriame suvokiame esą kitokie – vieningesni ir broliškesni nei įsivaizdavome.
15. Suteik mums savo ramybę, Viešpatie! Tokia malda kreipiuosi į Dievą, perduodamas savo naujametinius linkėjimus valstybių ir vyriausybių vadovams, tarptautinių organizacijų vadovams, įvairių religijų vadovams, kiekvienam geros valios žmogui.
Viešpatie, atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams,
ir šiame atleidimo apytakoje suteik mums savo ramybę,
tą ramybę, kurią tik Tu gali dovanoti:
tiems, kurie leidžia nuginkluoti širdis,
tiems, kurie su viltimi nori atleisti skolas savo broliams,
tiems, kurie be baimės išpažįsta, kad yra Tavo skolininkai,
tiems, kurie nelieka kurti vargingiausiųjų šauksmui.
Iš Vatikano, 2024 m. gruodžio 8 d.
Pranciškus
[1] Spes non confundit. Bulė dėl eilinio 2025 metų jubiliejaus paskelbimo (2024 m. gegužės 9 d.), 8.
[2] Plg. šv. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 m. lapkričio 10 d.), 51.
[3] Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 36.
[4] Plg. Kalba Popiežiškosios mokslų akademijos ir Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos surengto susitikimo dalyviams, 2024 m. gegužės 16 d.
[5] Plg. Apaštališkasis paraginimas Laudate Deum (2023 m. spalio 4 d.), 70.
[6] Plg. Spes non confundit. Bulė dėl eilinio 2025 metų jubiliejaus paskelbimo (2024 m. gegužės 9 d.), 16.
[7] Homilia de avaritia, 7: PG 31, 275.
[8] Plg. Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.), 123.
[9] Plg. Katechezė, 2020 m. rugsėjo 2 d.: L'Osservatore Romano, 2020 m. rugsėjo 3 d., p. 8.
[10] Plg. Kalba susitikimo „Debt Crisis in the Global South“ dalyviams, 2024 m. birželio 5 d.
[11] Plg. Kalba Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje (COP 28), 2023 m. gruodžio 2 d.
[12] Plg. Kalba susitikimo „Debt Crisis in the Global South“ dalyviams, 2024 m. birželio 5 d.
[13] Plg. Spes non confundit. Bulė dėl eilinio 2025 metų jubiliejaus paskelbimo (2024 m. gegužės 9 d.), 16.
[14] Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 35.
[15] Plg. Spes non confundit. Bulė dėl eilinio 2025 metų jubiliejaus paskelbimo (2024 m. gegužės 9 d.), 23.
[16] Oratio X, 100–101: CSCO 638, 115. Šventasis Augustinas netgi tvirtina, jog Dievas niekada nepaliauja buvęs žmogaus skolininku: „Kadangi „tavo gailestingumas amžinas“ ir savo pažadais teikeisi tapti skolininku tų, kuriems atleidi visas skolas“ (plg. Išpažinimai, V, 9, 17: PL 32, 714).
[17] Apaštališkasis laiškas. Tertio millennio adveniente (1994 m. lapkričio 10 d.), 51.
[18] Plg. Spes non confundit. Bulė dėl eilinio 2025 metų jubiliejaus paskelbimo (2024 m. gegužės 9 d.), 10.
[19] Plg. šv. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, (1967 m. kovo 26 d.), 51; Benediktas XVI, Kreipimasis į diplomatinį korpusą, akredituotą prie Šventojo Sosto, 2006 m. sausio 9 d.; Posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis (2007 m. vasario 22 d.), 90.
[20] Plg. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 262; Kalba prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatų korpusui, 2024 m. sausio 8 d.; Kalba Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje (COP 28), 2023 m. gruodžio 2 d.
[21] Plg. Enciklika Pacem in terris (1963 m. balandžio 11 d.), 61.
[22] Plg. Pamaldos minint „Invokacijos dėl taikos Šventojoje Žemėje“ dešimtmetį, 2024 m. birželio 7 d.
[23] Spes non confundit. Bulė dėl eilinio 2025 metų jubiliejaus paskelbimo (2024 m. gegužės 9 d.), 18.
