Popiežius diplomatiniam korpusui: tegul baigiasi karas
Kasmet sausio pradžioje rengiamame susitikime dalyvavo ne tik Romoje savo ambasadas turinčių šalių atstovai, bet ir ambasadoriai prie Šventojo Sosto, reziduojantys kitose sostinėse. Šventasis Sostas diplomatinius santykiai palaiko su beveik visomis pasaulio valstybėmis; stebėtojo teisėmis dalyvauja Jungtinių Tautų ir kitų pagrindinių tarptautinių organizacijų veikloje.
Ketvirtadienio rytą diplomatinio korpuso vardu popiežių pasveikino dekanas Kipro ambasadorius. Popiežius perskaitė pirmus kelis kalbos sakinius, o toliau gana ilgą tekstą skaitė Valstybės sekretoriate dirbantis kunigas.
Pasak popiežiaus, ką tik pradėtų švęsti Jubiliejaus metų esmę paaiškina pranašo Izaijo žodžiai, kuriais Jėzus Nazareto sinagogoje apibrėžė savo pradedamą misiją: nešti gerąją naujieną vargdieniams, belaisviams išvadavimą, gelbėti prislėgtuosius ir skelbti Viešpaties malonės metus (plg. Lk 4, 18–19).
Pradedame švęsti Jubiliejaus metus, kai pasaulį, deja, drasko daugybė konfliktų, vis didesnė poliarizacija skaldo visuomenes, tvyro baimė ir nepasitikėjimo ateitimi jausmas. Prie to prisideda nuolat skleidžiamos netikros žinios, kurios ne tik iškraipo tikrovę, bet ir deformuoja sąžinę, skatina iškreiptą tikrovės suvokimą ir kuria įtarumo atmosferą, kuri kursto neapykantą, kenkia žmonių saugumui ir kelia pavojų pilietiniam sambūviui bei ištisų valstybių stabilumui.
Popiežius linkėjo, kad šie metai, kuriuos Katalikų Bažnyčia švenčia kaip Jubiliejaus metus, visiems, krikščionims ir nekrikščionims, taptų proga iš naujo apmąstyti visus žmones ir visas politines bendruomenes siejančius santykius, konfrontacijos logiką pakeisti susitikimo logika. Vis didesnės pasaulinio karo grėsmės akivaizdoje diplomatija yra pašaukta skatinti dialogą su visais, įskaitant ir tuos, su kuriais sunku įsivaizduoti derybas ar kurių nelaikome turinčiais teisę dalyvauti derybose. Popiežius linkėjo, kad šiais vilties Jubiliejaus metais diplomatija tarnautų vilčiai dėl pasaulio ateities. Toliau jo kalboje atkreipiamas dėmesys į kai kurias sritis, kuriose būtinas didžiausias pasaulio politinių lyderių įsipareigojimas.
Šiandien žmonija yra pasiekusi neregėtą pažangą ir gerovę, o tuo pat metu žmonės kaip niekada anksčiau yra vieniši ir pasimetę. Žmogus yra apdovanotas įgimtu tiesos ilgesiu ir žinojimo troškimu, o vis dėlto mūsų laikais vis dažniau viršų ima savaime suprantamų tiesų neigimas. Kai kurie žmonės nepasitiki racionaliais argumentais. Šią tendenciją kartais sustiprina šiuolaikinės komunikacijos priemonės ir dirbtinis intelektas, kuriais piktnaudžiaujama siekiant ekonominių, politinių ir ideologinių tikslų. Dėl to popiežius pabrėžia švietimo ir ypač atsakingo žiniasklaidos priemonių naudojimo svarbą, kad būtų ugdomi kritinio mąstymo įgūdžiai, jauni žmonės turėtų būtinas priemones asmeniniam tobulėjimui ir aktyviam dalyvavimui visuomenės gyvenime ir jos ateities kūrime.
Popiežiaus kalboje atkreiptas dėmesys ir į didelį nerimą keliančius mėginimus instrumentiškai naudoti daugiašalius dokumentus, keisti jų terminų reikšmę, šališkai aiškinti žmogaus teises ginančių sutarčių turinį, propaguojant savo ideologijas ir paminat tautų vertybes ir tikėjimą. Tai, pasak Pranciškaus, yra tikra ideologinė kolonizacija. Daugiašalės institucijos, kurių dauguma atsirado Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jau nebegali užtikrinti taikos ir stabilumo. Daugelį jų reikia reformuoti, nepamirštant, kad bet kokia reforma turi būti grindžiama subsidiarumo ir solidarumo principais ir pagarba vienodam valstybių suverenitetui.
Popiežius linkėjo, kad šiais metais visa tarptautinė bendruomenė visų pirma stengtųsi nutraukti karą, kuris jau beveik trejus metus kruvinai alina Ukrainą ir nusinešė daugybę gyvybių. Taip pat ragino paleisti įkaitus ir nutraukti ugnį Gazos ruože, kur susidarė labai rimta ir apgailėtina humanitarinė padėtis. Pranciškus tikisi, kad izraeliečiai ir palestiniečiai atkurs dialogą ir tarpusavio pasitikėjimą, kad ateinančios žmonių kartos galėtų taikiai ir saugiai gyventi dviejose, viena šalia kitos egzistuojančiose valstybėse ir kad Jeruzalė taptų krikščionių, žydų ir musulmonų darnaus sambūvio miestu. Taikos popiežius linkėjo ir kitoms karų ir konfliktų prislėgtoms šalims – Sudanui, Mozambikui, Kongo Demokratinei Respublikai, Mianmarui. Popiežiaus kalboje diplomatams vėl pakartotas raginimas, kad pinigai, kurie išleidžiami ginklams ir kitoms karinėms išlaidoms, būtų skirti pasauliniam fondui, kuris panaikintų badą pasaulyje ir padėtų vystytis skurdžiausioms šalims.
Dalis kalbos skirta krikščionims, gyvenantiems mažumos sąlygomis. Jie turi būti laikomi pilnateisiais piliečiais, ypač tuose kraštuose, kur gyvena nuo neatmenamų laikų. Popiežius paminėjo Siriją, kuri po ilgų karo metų, regis, žengia stabilumo keliu, o taip pat Libaną, linkėdamas, kad ši šalis, prisidedant ir krikščionių bendruomenei, įgytų institucinį stabilumą.
Galiausiai vilties diplomatija turi būti teisingumo diplomatija, teisingumo, be kurio negali būti taikos. Jubiliejiniai metai yra palankus metas siekti didesnio teisingumo, dovanoti skolas, sušvelninti kalinių bausmes. Taip pat svarbu ieškoti naujų kūrybingų būdų, kaip skatinti integralaus žmogaus vystymosi politikas.
Popiežiaus naujametinė kalba diplomatams baigiama linkėjimu, kad šie Jubiliejaus metai iš tikrųjų visiems būtų malonės metai. (jm / Vatican News)
