Trijų Karalių iškilmės Mišios Vatikano bazilikoje
Senu papročiu po Evangelijos diakonas paskelbė būsimų kilnojamų liturginių švenčių datas: šiais metais gavėnią pradedantis Pelenų trečiadienis bus minimas kovo 5 d., Velykos bus švenčiamos balandžio 20 d., o adventas prasidės lapkričio 30 d.
„Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2), – šios dienos Evangelijoje sako į Jeruzalę atvykę išminčiai. Jie leidosi į kelionę, nes danguje pamatė naują šviesą. „Švęsdami Vilties jubiliejaus metų Viešpaties Apsireiškimo iškilmę stabtelėkime ir apmąstykime šį įvaizdį“, – kreipėsi Pranciškus į Mišių dalyvius ir toliau, kaip jis mėgsta, atkreipė dėmesį į tris šios dienos Evangelijos aspektus – tris žvaigždės, apie kurią pasakoja evangelistas, savybes: ji ryški, visiems matoma ir rodo kelią.
Pirmiausia – žvaigždė yra ryški. Tų laikų valdovai jautėsi svarbūs, galingi ir garsūs. Tačiau jų spindesys, dirbtinis ir šaltas, išskaičiavimų ir galios žaidimų rezultatas, nepajėgė atsiliepti į ieškančiųjų žmonių naujumo ir vilties troškimą. Evangelijos išminčius patraukė kita šviesa. Žvaigždė, kuria sekė išminčiai, simbolizuoja meilės šviesą – vienintelę šviesą, galinčią visiems parodyti kelią į išganymą ir laimę. Ji simbolizuoja Dievo meilę, Dievo, kuris tapo žmogumi ir atidavė save mums, paaukodamas savo gyvybę. Ji taip pat reiškia tą meilę, kuria ir mes esame pašaukti mylėti vieni kitus, su Dievo pagalba tapti vilties ženklu vieni kitiems. „Kaip žvaigždė savo spindesiu vedė išminčius į Betliejų, – kalbėjo Pranciškus, – taip ir mes savo meile galime vesti sutiktus žmones pas Jėzų, padėti jiems žmogumi tapusiame Dievo Sūnuje matyti Tėvo veido grožį ir patirti artumą, atjautą ir švelnumą. Tam reikia ne kokių nors ypatingų priemonių ar įmantrių būdų, o tik tikėjimo kupinos širdies, švelnaus žvilgsnio, broliško gerumo kupinų žodžių ir gestų.
Antroji kelią į Betliejų rodančios žvaigždės savybė – ji matoma visiems. Išminčiai vadovavosi ne kokiais nors slaptais kodais, o tik žvaigžde, kurią jie matė spindinčią dangaus skliaute. Jie ją matė. Kai tuo tarpu kiti – Erodas ar Rašto aiškintojai – net nepastebėjo jos buvimo. Tačiau žvaigždė visada yra ten, kur buvo. Ji pasiekiama kiekvienam, kuris žvelgia į dangų, ieškodamas vilties ženklo. Pasak Pranciškaus, tai labai svarbi žinia – Dievas apsireiškia ne išskirtiniams sluoksniams ar nedaugeliui privilegijuotųjų, bet jis siūlo savo draugystę ir pagalbą kiekvienam, kuris jo atvira širdimi ieško. Žvaigždė yra danguje ne tam, kad liktų tolima ir nepasiekiama, bet, priešingai, kad jos šviesa būtų matoma visiems, kad ji pasiektų kiekvienus namus ir įveiktų visas kliūtis, kad neštų viltį į atokiausius ir labiausiai užmirštus planetos kampelius. „Žvaigždė mums kalba apie Dievo svajonę, – sakė popiežius, – apie svajonę, kad visa žmonija, nepaisant jos skirtingumo, sudarytų vieną šeimą, kad klestėtų ir taikiai gyventų.“
Taip prieiname prie trečiojo bruožo – žvaigždė rodo kelią, tęsė Pranciškus, pasak kurio, šis aspektas ypač aktualus mums šiandien, kai pradedame švęsti Jubiliejaus metus, kurių vienas būdingiausių elementų yra piligrimystė. Žvaigždės šviesa kviečia mus į vidinę kelionę, kuri, kaip rašė šv. Jonas Paulius II 2000 m. didžiojo Jubiliejaus proga, išlaisvina mūsų širdis nuo visko, kas nėra meilė, kad sutiktume Kristų, išpažintume tikėjimą juo ir priimtume jo gailestingumo gausą. Tik taip atsivertę ir gavę atleidimą galėsime su misionierišku entuziazmu skelbti visiems artėjančią Dievo karalystę.
„Tegul Viešpats ir mus padaro kelią pas jį rodančiais žiburiais, kaip Marija, dosniai save dovanojančiais, atvirai priimančiais ir nuolankiai keliaujančiai drauge su kitais. Tegul Viešpats padeda mums jį sutikti, atpažinti ir garbinti, kad ir mes galėtume nešti pasauliui jo meilės šviesą“, – baigė homiliją Pranciškus. (jm / Vatican News)
