Pranciškus parašė pratarmę Benedikto XVI knygai
Popiežius Pranciškus rašo, kad tikėjimo ir politikos santykiai – tai viena didžiųjų temų Josepho Ratzingerio – Benedikto XVI rašytiniame palikime. Tiesioginis susidūrimas su nacistų totalitarizmu paskatino jauną mokslininką apmąstyti žmogaus klusnumo valstybei ribas. „Valstybė netalpina savyje visos žmogaus egzistencijos ir neapima visos žmogaus vilties. Žmogus ir jo viltis peržengia valstybės ribas ir politikos sferą. Tai galioja ne tik tai valstybei, kuri vadinama Babilonija, bet kiekvienas valstybei. Valstybė nėra viskas“.
Popiežius Pranciškus toliau mini vėlesnį laikotarpį, kai jau kaip šv. Jono Pauliaus II bendradarbis kardinolas Ratzingeris nagrinėjo žmogaus laisvės ir marksistinio totalitarizmo priešpriešą. Nors kai kas įžvelgia panašumų tarp marksistinės teisingumo teorijos ir krikščioniškos artimo meilės, šią ideologiją nuo krikščionys skiria ne tik jos pretenzija dangų patalpinti žemėje, žmogų apriboti dabartimi, bet ypač būdai, kuriais žmogus turėtų būti išvaduotas. „Išganymas – tai išvadavimas iš bet kokios priklausomybės, o vienintelis kelis, vedantis į tokį išvadavimą, yra visiška priklausomybė nuo meilės. Priklausomybė nuo meilės yra kelias į tikrą laisvę“.
Pereidamas prie mums artimesniais laikais savo pirmtako nagrinėtų temų, popiežius Pranciškus rašo, kad šiandien, labiau negu bet kada anksčiau, matome pagundą vaduotis iš priklausomybės nuo meilės, išskyrus tik meilę sau pačiam, pataikavimą savajam „aš“ ir jo užgaidoms. Dar daugiau – tai kas gera ir naudinga individui keliama į visuotinai galiojančių teisių lygmenį. Tokios tariamos „teisės“ veda į žmogaus savinaiką ir visos jos turi bendrą vardiklį – didįjį mūsų laikų neigimą – priklausymo nuo meilės neigimą, neigimą, kad žmogus yra Dievo kūrinys, iš meilės sukurtas pagal Dievo paveikslą, į Jį panašus, Jo trokštantis, kaip elnė trokšta upelio (plg. Ps 41).
