Paulius VI apie „Humanae vitae“: „niekad taip nejaučiau savo pareigų svorio“

Šio trumpo teksto nuostatos tiek savo paskelbimo metu, tiek šiandien kelia daug diskusijų ir daug pasipriešinimo, tarp tikinčiųjų ir ne: jame buvo pasisakyta prieš dirbtinę kontracepciją ir prieš abortus kaip gimstamumo kontrolę. Jei abortų moralinis vertinimas gali būti pasiektas ir išdėstytas pakankamai betarpiškai, tai kontracepcijos atžvilgiu tai sudėtingiau: kodėl, pavyzdžiui, kontracepcija nesinaudoti sutuoktiniams, kurie jau susilaukė daug vaikų ir nusprendžia jų daugiau neturėti dėl tikrai svarių priežasčių?

Gimstamumo reguliavimo būdai

Čia svarbu išvengti dažnai pasitaikančių, dar ir šiandien kartojamų klaidų: enciklika „Humanae vitae“ neneigia sutuoktinių atsakomybės ir laisvės, atsakingos tėvystės ir atsižvelgimo į konkrečias gyvenimo sąlygas, nesusiaurina sutuoktinių vedybinio gyvenimo iki vaikų gimdymo ir nepasisako už didžiausią įmanomą vaikų skaičių. Priešingai, ji pabrėžia atsakingą ir protingą tėvystę, tačiau, kaip byloja jos antraštė, „priderama tvarka“, kitaip tariant, naudojantis ne dirbtiniais, o natūraliais būdais.

„Jeigu sekantis gimdymas yra atidėtinas dėl pateisinamų priežasčių, būtent dėl fizinių ar dvasinių sąlygų arba dėl išorinių aplinkybių, tai, kaip moko Bažnyčia, sutuoktiniams yra leistina atsižvelgti į gimdymo funkcijų ciklą ir vedybiniams santykiams naudoti nevaisingą metą; vadinasi, vaikų skaičių planuoti taip, kad jokiu būdu nebūtų nusikalstama doriniams principams, kuriuos čia dabar išdėstome“, rašo Paulius VI enciklikos šešioliktajame skyriuje. Ir tęsia: „Bažnyčia neprieštarauja sau ir savo doktrinai, tiek spręsdama, kad sutuoktiniams yra leistina atsižvelgti į nevaisingus laiko tarpus, tiek drausdama naudoti apsisaugojimo priemones, nors joms pateisinti vis būtų kartojami argumentai, atrodą tinkami ir svarūs. Iš tikrųjų šie du elgimosi būdai iš esmės skiriasi: pirmuoju būdu sutuoktiniai teisėtai pasinaudoja gamtos duota galimybe, o antruoju būdu jie užkerta kelią natūraliam gamtos procesui. (...) Nevaisingaisiais laikotarpiais jie atlieka moterystės aktą, kad išreikštų abipusę meilę ir puoselėtų pažadėtą ištikimybę“.

Pauliaus VI išdėstyta „dorinė tvarka“, pasak pačios enciklikos prognozės, „nebuvo lengvai priimta“ (žr. 18 sk.) Tačiau ir jos atsiradimo kelias nebuvo lengvas – ji buvo rengiama ketverius metus, o gausybės argumentų už ir prieš apibendrinimas ankstesnio ir vėlesnio Bažnyčios mokymo šviesoje buvo be galo įtemptas iššūkis.

Sunkus uždavinys

Šiuo požiūriu yra iškalbinga paties Pauliaus VI kalba, pasakyta 1968 liepos 31 dieną, bendrosios audiencijos metu, tą pačią savaitę, kai enciklika „Humanae vitae“ buvo paskelbta. Visų pirma jis pabrėžė, jog enciklika nėra vien „negatyvaus moralinio įstatymo“ deklaracija, atmetanti kiekvieną veiksmą, kuris trukdo prokreacijai, tačiau ir ypač „pozityvios santuokinės moralės“ išdėstymas visapusiškos žmogaus sampratos ir jo žemiško bei amžinojo likimo šviesoje. Popiežius pridūrė, jog šis „pamatinio“ gyvenimo aspekto išaiškinimas nėra „pilnas“ šeimos, santuokos ir papročių sferos aptarimas, tad Bažnyčia ateityje ko gero dar pateiks „platesnę, organiškesnę ir sintetiškesnę“ sampratą.

Tačiau, sakė Paulius VI savo klausytojams, šioje bendrojoje audiencijoje jis nori paminėti ne tiek paties dokumento turinį, kiek „savo jausmus“ per ilgą jo rengimo laiką.

„Didžiulė atsakomybė buvo pirmasis jausmas. (...) Prisipažinsiu jums, kad dėl šio jausmo teko nemažai dvasiškai kentėti. Jokiose kitose aplinkybėse nejaučiau tokio savo pareigų svorio, kaip šiose. Tyrinėjau, skaičiau, diskutavau, kiek galėjau. Taip pat daug meldžiausi“, - sakė Paulius VI. (Originaliame tekste, pagal to laiko paprotį, vartojamas įvardis „mes“).

„Žinojau apie karštas diskusijas, aistringas ir autoritetingas šia be galo svarbia tema; girdėjau skardžius viešosios nuomonės ir žiniasklaidos balsus; klausiausi tylesnių, tačiau daug giliau į ganytojišką ir tėvišką širdį įsiskverbiančių žmonių balsų, ypač labai gerbtinų moterų, slegiamų šios didelės problemos ir, dar daugiau, sunkios patirties; skaičiau mokslinius pranešimus apie nerimą keliančius demografinius klausimus pasaulyje, lydimus ekspertų studijų ir vyriausybių programų; iš visur pasiekdavo publikacijos, tiriančios pavienius mokslinius problemos aspektus ar realistiški svarstymai apie daug ir sunkių sociologinių pasekmių (...) Kiek kartų pasijaučiau tarsi užverstas dokumentacijos masės (...)“, - neslėpė popiežius sunkumų pastangose, siekiant suprasti kokie yra autentiškos žmogiškos, santuokinės, krikščioniškos meilės „vidiniai poreikiai“, „esminė struktūra“. Kelis kartus jis užsiminė apie konsultacijas su aukšto “moralinio, mokslinio sielovadinio“ profilio žmonėmis, apie  pastangas normą padaryti kuo paprastesne ir lengvesne.

Kitas jo jausmas, anot Pauliaus VI, buvo „viltis“, kad dokumentas ir jame išdėstytos tiesos bus „gerai priimti“, nepaisant plačiai paplitusių skirtingų nuomonių.

„Sunkus tekstas“

Kaip minėta, enciklika „Humanae vitae“ pareikalavo pastangų ir iš ganytojų ar teologų, nekalbant apie atvirai priešiškas reakcijas. Iliustratyvi yra Benedikto XVI pastaba vokiečio žurnalisto Peterio Seewaldo 2016 metais parengtoje knygoje „Benediktas XVI: paskutinis testamentas jo paties žodžiais“. Tuometiniame laike ir kontekste, pasakė popiežius emeritas, Pauliaus enciklika jam buvo „sunkus tekstas“: ne dėl enciklikos išvadų, kurias jis priėmė, o dėl argumentacijos, kuri rėmėsi daugiausia prigimtiniu įstatymu. Ji atrodė „nepakankama“.

Galima pasakyti, kad tai išsprendė Jono Pauliaus II  „kūno teologija“ apie santuoką ir seksualumą, kuri prigimtinio įstatymo perspektyvą papildė personalistine, egzistencine perspektyva, tarsi išpildant ir paties Pauliaus VI numatymą, kad šiais klausimais Bažnyčia dar pasiūlys naują „sintezę“.

Vakar ir šiandien

Enciklika „Humanae vitae“ yra ilgaamžis dokumentas ta prasme, kad nagrinėjo ir pateikė išvadas apie temą, kuri per pastaruosius dešimtmečius tapo vis svaresne, vis labiau aptariama ir reguliuojama. Šiandien bioetika, gyvybės vertės, asmens orumo, gyvybės ir biotechnologijų klausimai yra ir vyriausybių darbotvarkės dalis. Per penkis dešimtmečius įvykę poslinkiai, įgyta visuomenių patirtis taip pat leidžia naujai įvertinti ir pačią „Humanae vitae“.

Apie tai Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ puslapiuose rašo Lucetta Scaraffia, istorikė ir žurnalistė, kuri sugretina kontekstą prieš penkiasdešimt metų ir šiandien.

Prieš pusšimtį metų ore sklaidė „seksualinės revoliucijos“ dvasia, tokios revoliucijos realizavimui reikėjo kontracepcijos ir aborto galimybės. Iš kitos pusės, buvo baiminamasi demografinės „bombos“, kuri pakenks pasiturinčių šalių gerovei. Tuo metu tai buvo dvi galingos tendencijos, kurios abi stojo prieš encikliką, patrauklios, nes viena žadėjo laimę, o kita turtą.

Šiandien jau matome, kad abi šios utopijos geidžiamų vaisių neatnešė: nei laimės, nei turtų. Taip pat pagimdė naujų ir dramatiškų problemų. Demografinis nuosmukis atvėrė duris masėms migrantų, kurie būtini ir tuo pat metu daugeliui nepriimtini. Medicininė gimimų kontrolė šiandien virto tokiomis intervencijomis į gyvybę, kurios dažnai dviprasmiškos ir pavojingos. Daugybė moterų po ilgų cheminių kontraceptikų naudojimo metų nebesugeba pastoti.

Šiandien, kai ekologija besidominčios merginos domisi natūraliais gimstamumo reguliavimo būdais, net nežinodamos apie „Humanae vitae“ egzistavimą, o vyriausybės siūlo gimstamumo didinimo politikas, encikliką galime vertinti kitaip nei „Bažnyčios pralaimėjimą prieš modernybę“, o kaip sugebėjimą išvengti 20 amžiaus utopijų spąstų, kaip įžvalgumą, kuris būtų galėjęs apsaugoti moterų sveikatą ir porų ryšius, perspėti apie poslinkiuose glūdinčias ribas.

„Bet tik mažuma tai gali: daugumai vis dar sunku atsiplėšti nuo seno supriešinimo tarp progresistų ir konservatorių, kurios viduje enciklika buvo sudraskyta į skutus, neapčiuopiant nei jos kritiškos dvasios, nei jos inovatyvios jėgos. Dar ir šiandien, rodos, niekas neatsimena, kad, pirmą kartą, popiežius priėmė natūralų gimimų reguliavimą ir pakvietė medikus ištirti veiksmingus natūralius metodus“, rašo istorikė. (RK / Vatican News)