Petras niekada nebus prieš Bažnyčią

Popiežiaus sprendimas pakeisti Katalikų Bažnyčios Katekizmo straipsnį apie mirties bausmę sukėlė gana gyvus debatus visame pasaulyje. Taip pat ir kitus mokymo raidos etapus vieni palankiai priimdavo, kiti konstruktyviai kritikavo, tačiau neišvengta ir priešinimosi bei griežto atmetimo. Šiandien girdime triukšmą, sukeltą „Amoris laetitia“ išnašos arba naujo požiūrio į mirties bausmę, tačiau jei pasižiūrime į praeitį ir greitai peržvelgiame du tūkstančius krikščionybės istorijos metų, matome, kad daug dalykų yra pasikeitę ir visus tuos pokyčius esame kuo puikiausiai įsisavinę. Tačiau kartu suprantame, kad visada gali atsirasti žmonių, kuriuos pasikeitimai stebins, o kai kuriuos gal ir piktins.

Mirties bausmė Šventajame Rašte

Gana pasiskaityti kai kuriuos Biblijos puslapius, kad suprastume kokį ilgą kelią esame nuėję. Šiandien mus stulbina kai kurie įsakymai, Dievo duoti Mozei. Kunigų knygos 20 skyriuje Viešpats įsako žudyti stabmeldžius, svetimautojus, sodomitus, taip pat tuos, kurie nusideda kraujomaiša, kurie keikia savo tėvus. Mes puikiai suprantame, kad Mozė gyveno prieš tris tūkstančius metų ir kad visi tie įsakymai priklauso Senajam Testamentui, tačiau vis tiek jį vadiname Dievo Žodžiu.

Mokymo pažanga pirmaisiais krikščionybės amžiais

Pagalvokime apie pirmuosius krikščionis, atsivertusius iš judaizmo: kiek reikėjo drąsos atsisakant kai kurių fundamentalių savo tautos taisyklių, tokių kaip apipjaustymas. Su kokiu dvasiniu ir intelektiniu atvirumu ji priėmė į Bažnyčią pagonis. Apaštalų Darbų knyga pasakoja, kad Petras, nors ir jau buvo gavęs Šventąją Dvasią, tačiau jis ne iš karto tai suprato. Tik susitikęs su Romos šimtininku Kornelijumi ir jo šeima, jis tarė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena. Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė gerąją taikos naujieną. Šitas yra visų Viešpats“. Žodžiais „aš dabar suprantu“ išreikštas laipsniškai vykstantis mūsų susipažinimas su Dievo tiesa. Palaipsniui didėja tikėjimo supratimas.

Pirmieji visuotiniai susirinkimai

Atsiminkime pirmuosius visuotinius susirinkimus ir Bažnyčios pastangas padėti krikščionių tikėjimo tiesų pagrindus, pradedant Švenčiausiosios Trejybės apibrėžimu ir kristologinėmis dogmomis. Kiek daug tais laikais kovota su erezijomis, vadovaujantis šūkiu „Extra ecclesiam nulla salus“ (Už Bažnyčios ribų nėra išganymo). Nekrikštytieji nepateks į dangų. Tačiau vėliau žingsnis po žingsnio sugebėta geriau suprasti ką šis teiginys reiškia. Kardinolas Ratzingeris deklaracijoje „Dominus Jesus“ rašė: „Dėl būdo, kuriuo nekrikščionis pasiekia išganomoji Dievo malonė, visuomet dovanojama per Kristų Šventojoje Dvasioje ir slėpiningai susijusi su Bažnyčia, Vatikano II Susirinkimas tiktai konstatuoja, kad Dievas ją dovanoja jam vienam žinomais būdais”. Vadinasi, vis aiškiau suprantame, kad Dievas nori visus išganyti.

Erezijos ir smurtas

Kovos su eretikais, su kitaminčiais, religiniai karia, laužai, inkvizicija, kaip žinome, paliko gėdingas žymes mūsų istorijoje. Nors kai kurias antikatalikiškos propagandos sukurtas legendas paneigė istorikų studijos, vis dėlto, negalime neigti, kad Bažnyčia gyvendama konkrečiais laikais buvo įsisavinusi ir tų laikų mąstyseną. Šiandien mums dreba rankos kai skaitome 1252 m. popiežiaus Inocento IV paskelbtą ir Aleksandro IV 1259 bei Klemenso IV 1265 patvirtintą bulę „Ad extirpanda“, kurioje pritariama įtariamųjų erezija kankinimui, bet, lyginant su kitų tuo metu taikytais metodais, draudžiama kankinamąjį suluošinti, pralieti jo kraują ar mirtinai nukankinti. Tai buvo priimtina, nes svarbiau už viską buvo sielos išganymas. Kiek daug pasikeitė nuo anų laikų!

Laipsniškas sąžinės laisvės suvokimas

Kaip labai pasikeitė mokymas lyginant su tuo, ką enciklikoje „Mirari vos“ 1832 m. skelbė popiežius Grigalius XVI. Suprantama, kad tai buvo popiežystei sunkūs laikai, kad mus nuo jų skiria beveik du šimtai metų, tačiau kai kurie to dokumento teiginiai mums aiškiai sako, kad mokymo kaitos tikrai reikėjo. Grigalius XVI sąžinės laisvę vadina „išprotėjimu“ ir „nuodingiausia klaida“, vedančia į visišką ir besaikę veikimo laisvę, nuo kurios kenčia Bažnyčia ir Valstybė. Enciklika taip pat griežtai smerkia „spaudos laisvę“ ir galimybę „platinti visokius raštus“. Bažnyčia pagaliau suprato kas yra laisvė ir to ji išmoko taip pat iš neprietelių.

Priklausyti tiesai

Petras, susidūręs su pagonimis, suprato, kad jis nėra tiesos šeimininkas, kad ne jam tiesa priklauso, bet jis priklauso tiesai. Jam bekalbant, Šventoji Dvasia nusileido ant klausytojų. „Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą. Tuomet Petras tarė: „Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!” Pats Dievas mums padeda geriau jį suprasti, padeda suprasti, kad meilė yra krikščionybės esmė.

Petras niekada nebus prieš Bažnyčią

Tiems kas bando Pranciškui priešpastatyti Benediktą XVI ir Joną Paulių II derėtų prisiminti popiežiaus Benedikto XVI žodžius 2006 m. gegužės 27 d. Krokuvoje pasakytus milijonui jaunų žmonių.  Jaunimui, kurių tikėjimą išugdė Jono Pauliaus II pavyzdys ir mokymas, Benediktas XVI kalbėjo: „Nebijokite kurti savo gyvenimo Bažnyčioje ir su Bažnyčia! Didžiuokitės meile Petrui ir jam patikėtai Bažnyčiai. Neleiskite, kad jus suklaidintų tie, kas bando Kristų priešpastatyti Bažnyčiai! […] Jūs buvote gerai susipažinę su mūsų laikų Petru. Dėl to atsiminkite, kad nei tas Petras, kuris žiūri į mūsų susitikimą pro Dievo Tėvo langą, nei šis Petras, kuris dabar jums kalba, nei joks kitas Petras niekada nebus prieš jus, niekada nesipriešins namų statybai ant tvirtos uolos pamato. Jis atiduos savo širdį ir išties abi rankas, stengdamasis jums padėti statyti gyvenimą ant Kristaus ir su Kristumi“. (Sergio Centofanti / VaticanNews)