Paskelbtas Vyskupų Sinodo baigiamasis dokumentas
Baigiamąjį dokumentą sudaro trys dalys, pavadintos pagal tris Jėzaus susitikimo su Emauso mokiniais momentus – „Ėjo kartu su jais“, „Atsivėrė jiems akys“ ir „Skubiai iškeliavo“.
„Ėjo kartu su jais“
Sinodo baigiamasis dokumentas visų pirma kalba apie įvarius gyvenimo kontekstus ir iššūkius, su kuriais šiandien susiduria jaunimas. Jauni žmonės nori būti girdimi ir pripažįstami. Ir Bažnyčia nori juos išgirsti, palydėti. Tačiau ne visada taip buvo. Sinodas pripažįsta, kad praeityje matėme daug nedėmesingumo ir nesusikalbėjimo.
Gana daug dėmesio baigiamajame dokumente skiriama švietimui ir ugdymui. Mokyklos, universitetai, taip pat parapijos dalyvauja žmogaus ugdymo procese, kartu su žiniomis ir gyvenimo patirtimi gali perduoti ir tikėjimą. Visų pirma katalikiškos mokyklos ir universitetai turi imtis didesnės atsakomybės už tikėjimo ir šiuolaikinio pasaulio dialogą.
Paliesta migracijos tema. Migracija – tai ne laikinas reiškinys, šiandien pasiekęs krizės mastą, bet mūsų laikų paradigma.
Gana daug dėmesio skiriama įvairioms piktnaudžiavimo formoms, kurios padarė daug žalos Bažnyčiai, pakirto jaunimo pasitikėjimą. Kalbama ne tik apie lytinio išnaudojimo atvejus, bet taip pat apie piktnaudžiavimą sąžine ir valdžia. Sinodas dėkoja visiems, kas drąsiai iškėlė šiuos nusikaltimus, įsipareigojama neleisti jiems kartotis. Taip pat prašoma neužmiršti, kad dauguma Bažnyčioje tarnaujančių kunigų, pašvęstųjų ir pasauliečių savo pareigas vykdo su pavyzdingu pasiaukojimu.
Kalbama apie šeimą kaip pagrindinę jaunosios kartos ugdytoją ir kaip „namų Bažnyčią“, kurioje prasideda kiekvieno žmogaus tikėjimo kelias. Taip pat paliestas jaunosios kartos pažeidžiamumas socialinėje ir ekonominėje sferose, visų pirma nedarbas.
„Atsivėrė jiems akys“
Jaunimo lūpomis Dievas kalba Bažnyčiai ir pasauliui, sakoma antrojoje Sinodo baigiamojo dokumento dalyje. Jaunimas, su jam būdingu nerimu ir įsijautimu, dažnai greičiau negu ganytojai pastebi problemas, kurioms reikia sprendimo. Jaunimas žadina Bažnyčią iš sąstingio, ragina ją atsikratyti lėtumo ir apsunkimo. Ir Bažnyčia, savo ruožtu, turi padėti jaunimui atpažinti savo pašaukimą. Tai galioja ir pašaukimams į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, ir kiekvienam kitam gyvenimo pašaukimui. Palydėjimas – tai visų pirma Susitaikinimo sakramentas ir Eucharistija. Tai ir dvasinis vadovavimas, kuriam reikia gero, kokybiško pasirengimo. Bažnyčia turi būti aplinka, kurioje jaunas žmogus sutinka Kristų ir su juo bendrauja.
„Skubiai iškeliavo“
Trečiojoje baigiamojo dokumento dalyje kalbama apie sinodiškumą, kaip Bažnyčios savastį, kaip veikimo formą, kaip jos vidinį dinamizmą. Sinodiška Bažnyčia – tai Bažnyčia, kurią sudaro skirtingi veidai, tai drauge keliaujantys visi jos nariai. Tarp tokių klausimų, kuriems reikia visiems kartu sinodiškai surasto atsakymo, paminėtas nepakankamai vertinamas moterų įnašas, užsiminta apie antropologinio ir teologinio pagilinimo laukiančius seksualinės moralės klausiamus. Paliesta kultūros kaita, kurią atnešė skaitmeninės technologijos. Dar kartą sugrįžtama prie kunigų formacijos, ypač prie būtinumo su giliu įžvalgumu išnagrinėti pašaukimo tikrumą. Dokumentas baigiamas priminimu, kad visa Bažnyčioje esanti pašaukimų įvairovė turi vieną bendrą vardiklį – visuotinį pašaukimą į šventumą.
Balsavimo rezultatai
Baigiamąjį dokumentą iš viso sudaro 167 straipsniai. Sinodo tėvai balsavo atskirai už kiekvieną straipsnį. Kad straipsnis patektų į baigiamąjį dokumentą, turėjo gauti ne mažiau kaip du trečdalius balsų. Turinčiųjų teisę balsuoti Sinodo dalyvių iš viso buvo 268. Sinodo salėje balsavimo metu iš pradžių buvo 248, o vėliau 249 Sinodo tėvai. Buvo patvirtinti visi balsavimui pateiktame projekte esantys straipsniai, nors pritariančiųjų skaičius varijavo nuo vienbalsiškumo (vos keliais atvejais) iki 65 balsų „prieš“.
Mažiausio pritarimo (178 balsų „už“ ir 65 „prieš“) sulaukė 150 baigiamojo dokumento straipsnis, kalbantis apie homoseksualių asmenų sielovadinį palydėjimą. „Yra klausimų, susijusių su kūnu, jausmais ir lytiškumu, kuriems reikia gilesnės antropologinės, teologinės ir sielovadinės analizės […]. Tai visų pirma tie klausimai, kurie liečia moteriškosios ir vyriškosios tapatybių skirtumus ir darną bei lytinę orientaciją. Sinodas skelbia, kad Dievas myli kiekvieną žmogų ir kad to paties laikosi Bažnyčia, atnaujindama įsipareigojimą prieš smurtą ir diskriminaciją lytiniu pagrindu. Taip pat kartojama […] kad yra pernelyg reduktyvu apibrėžti žmogaus tapatybę remiantis vien lytine orientacija. […] Daug krikščioniškų bendruomenių homoseksualius asmenis palydi tikėjimo keliu. Sinodas pritaria tokiems sprendimams“.
201 balsų „už“ ir 38 „prieš“ sulaukė 148 straipsnis, kuriame kalbama apie moterų teises Bažnyčioje, ypač apie moterų reikalingumą „einant atsakingas pareigas visų lygių Bažnyčios institucijose ir priimant sprendimus“.
191 balsą „už“ ir net 51 „prieš“ gavo 120 dokumento straipsnis, kalbantis apie „sinodišką Bažnyčios formą“. Sinodiška Bažnyčia – tai per istoriją keliaujanti Dievo tauta, kurios nariai stengiasi vienas kitą išgirsti ir suprasti. Privačiuose komentaruose kai kurių Sinodo tėvų nepritarimas pastarajam straipsniui buvo aiškinamas tuo, kad ši tematika buvo palyginti nedaug liesta posėdžių metu ir dėl to neturėjo būti siūloma kaip baigiamojo dokumento straipsnis.
Kai kurie Sinodo tėvai taip pat nepritarė paties baigiamojo dokumento tapimui Bažnyčios mokymo dokumentu. Kad toks statusas būtų suteiktas šio Sinodo baigiamajam dokumentui pritarė 191 dalyvis, nepritarė 43. (JM / VaticanNews)
