Sinodo laiškas jaunimui

Į jus, pasaulio jaunime, mes, Sinodo tėvai, kreipiamės vilties, pasitikėjimo ir paguodos žodžiu. Šiomis dienomis buvome susirinkę klausytis Jėzaus – „amžinai jauno Kristaus“ – balso, jame atpažinti jūsų balsus, džiaugsmo šūksnius, aimanas, tylėjimą.

Mes žinome apie jūsų dvasinius ieškojimus, džiaugsmus ir viltis, skausmą, baimę ir nerimą. Norime, kad dabar ir jūs paklausytumėt, ką mes norime pasakyti: mes norime dalyvauti jūsų džiaugsme, kad jūsų lūkesčiai virstų idealais. Neabejojame, jog jūs esate pasiryžę svajones įkūnyti savo gyvenime ir pasaulio istorijoje.

Mūsų silpnumas teneatima iš jūs drąsos, mūsų pažeidžiamumas ir nuodėmės tenekenkia jūsų pasitikėjimui. Bažnyčia yra jūsų motina; ji jūsų nepalieka; ji yra pasiryžusi jus palydėti naujais keliais, į aukštumas vedančiais takais, kur pučia stiprus Šventosios Dvasios vėjas, išblaškantis abejingumo, paviršutiniškumo, baimės ūkanas.

Pasaulis, kurį Dievas taip myli, kad atidavė už jį savo Sūnų, rūpinasi tik daiktais, tuoj pat pasiekiama sėkme, malonumais, ir nesiskaito su silpniausiais žmonėmis. Jūs padėkite jam atsitiesti ir pakelti akis į meilę, grožį, tiesą, teisingumą.

Beveik mėnesį keliavome kartu su kai kuriais iš jūsų ir su daugybe kitų, lydėjusių mus malda ir meile. Trokštame tęsti kelionę kiekvienoje pasaulio vietoje, į kur Viešpats Jėzus mus siunčia kaip mokinius misionierius.

Bažnyčiai ir pasauliui labai reikia jūsų entuziazmo. Būkite bendrakeleiviai pažeidžiamiems, vargstantiems ir gyvenimo sužeistiems žmonėms.

Esate dabartis, būkite šviesesnė ateitis.