Vyskupų Sinodas. Nesuplakti tikėjimo ir nacionalinės tapatybės
Sinodo Tėvų pasisakymuose ketvirtadienio ryto bendrajame posėdyje kalbėta apie sąžinę, įsiklausymą į Dievo balsą, Susitaikinimo sakramentą, atleidimą. Evangelizavimo ir krikščioniškojo ugdymo procese turi būti perteikta aiški ir teisinga nuodėmės samprata, taip pat Susitaikinimo sakramento svarba. Girdėdamas Dievo balsą ir atpažindamas jo ženklus, jaunas žmogus ugdo savo vidinę laisvę, kuri padeda blaiviai vertinti pasaulio reiškinius, neplaukti pasroviui, neleisti, kad juo būtų manipuliuojama. Tokios vidinės laisvės ugdymas negali būti atsietas nuo tiesos paieškų, nuo Jėzaus sekimo. Labai svarbu, kad jaunimo ugdytojai visada gyventų tuo, ką skelbia. Ugdytojų nenuoseklumas ar papiktinimai gali negrįžtamai atgrasyti jaunimą. Svarbi ir aplinka, kurioje vyksta jaunimo ugdymas. Tik vieninga, džiugi, misionieriška krikščionių bendruomenė sukuria sąlygas pamilti Evangeliją ir jos vertybes. Jei vyrauja uždarumas, nepasitikėjimas, jei stinga broliškos šilumos – vargu ar galima tikėtis, kad jaunas žmogus tokioje aplinkoje jausis gerai ir norės su ja susieti savo ateitį. Šia proga dar kartą buvo paminėta milžiniška žala, kurią Bažnyčiai ir jaunimo ryšiams su Bažnyčia padarė lytinio išnaudojimo skandalai. Siekiant atkurti pažeistą pasitikėjimą reikia ryžtingų sprendimų ir skaidrumo, reikia į atsinaujinimo procesą labiau įtraukti pasauliečius, ypač moteris ir motinas.
Ketvirtadienio ryto pasisakymuose buvo išsakyta ir mintis, kad sekuliarizacijos procesą reikėtų priimti su didesniu atvirumu. Reikia ne tik skųstis sekuliarizacijos daroma žala, bet priimti ją kaip dabartinio laiko ženklą, padedantį mums suvokti, kad buvimas krikščioniu nėra savaiminis procesas, kad krikščionimis tampama ne automatiškai, vien dėl to, kad gimėme krikščioniškoje aplinkoje, bet reikia sąmoningo apsisprendimo. Sekuliari aplinka taip pat labiau išryškina skelbimo svarbą, neleidžia tikėjimui susiplakti su nacionaline ar gentine tapatybe. (JM / VaticanNews)
