Mokslinė konferencija apie Pirmojo pasaulinio karo pasekmes
„Svarbu atsiminti praeitį ir iš jos mokytis, siekiant pasaulio taikos“, – sakė prel. Bernardo Ardura, Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininkas, pirmadienį Vatikane pristatęs tarptautinę mokslo konferenciją apie Šventąjį Sostą ir katalikus pokaryje nuo 1918 iki 1922 metų, minit Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį. Istorikai tris dienas – lapkričio 14–16 – skaitys pranešimus dvejose konferencijos būstinėse Romoje: Popiežiškajame Laterano universitete ir Vengrijos Akademijoje. Dalyvaus mokslininkai iš Belgijos, Italijos, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos, Slovakijos, Vengrijos ir Pietų Amerikos. Pranešimą apie Didžiojo karo ir pokario iššūkius Vatikano diplomatijai skaitys Vatikano valstybės sekretorius kard. Pietro Parolin.
Pirmasis pasaulinis karas arba „bergždžios skerdynės“ (taip karo išvakarėse jį pavadino popiežius Benediktas XV ir jo žodžiams pasaulio valdantieji liko kurti), pakeitė pasaulio padėtį. Žlugo imperijos – carinė Rusija, vokiečių Antrasis Reichas, Austrų-Vengrų ir Osmanų imperijos, valdžiusios milžiniškus plotus. Susikūrė naujos valstybės su naujomis sienomis: Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Vengrija, Turkija, Čekoslovakija, Jugoslavija. Vokietija atidavė kolonijas Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, kurioms Tautų Sąjunga patikėjo Artimuosius Rytus: Sirija, Libaną, Palestiną, Transjordaniją, Iraką.
Nauja pokario situacija suteikė Šventajam Sostui ir Bažnyčiai naujas veikimo galimybes, pasikeitusios sienos kėlė naujus klausimus, nacionalinių valstybių susikūrimas buvusiose vokiečių kolonijose Afrikoje, aistringas nacionalizmas Europoje – taip pat. Tuo metu Šventojo Sosto diplomatijos veiksmingumui kliudė Popiežiaus valstybės ir Italijos Karalystės kivirčas dėl neišspręsto vadinamojo „Romos klausimo“.
Karo pasekmių neišvengė ir Šventasis Sostas, ne vien santykiuose su valstybėmis, bet ir misijų veikloje, santykiuose tarp Romos ir Vyskupų konferencijų.
Pirmasis pasaulinis karas buvo vienas baisiausių Europos istorijoje, jo pasekmės dar šiandien juntamos Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Daug neužgijusių žaizdų, dėl kurių daug žmonių ir populiacijų tebekenčia šiandien, atsirado pasibaigus Pasauliniam karui ir užbaigus taikos derybas Versalyje 1919 m.
Pasak konferenciją organizuojančio Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininko prel. Bernardo Ardura, tarptautinės istorikų konferencijos tikslas – „kad Pirmojo pasaulinio karo pasekmių tyrimai atvertų kelią naujoms įžvalgoms, ne tik geresniam šimtametės praeities pažinimui, bet ir paskatintų naujas įžvalgas, naudingas pasaulio taikai, ramybei, taip pat žmonijos taikingam sugyvenimui kurti“.
Karas buvo didžiulis išbandymas Šventajam Sostui, tačiau paskatino reikšmingas permainas. Po karo Šventasis Sostas išplėtė savo diplomatinės veiklos tinklą pasaulyje, sukūrė naują strategiją misijose, pradėjo konsekruoti pirmuosius vyskupus autochtonus, Bažnyčia ėmėsi naujo humanitarinio socialinio vaidmens, liudijo susitaikinimą tarp pasauliečių ir pašvęstųjų, pasauliečių ir dvasininkų, nes apkasuose jie dalijosi tuo pačiu kentėjimu. Tačiau kaina buvo per didelė. Būtina mokytis iš praeities, kad nebekartotume praeities klaidų.
Būtent todėl toks svarbus faktas, kad yra Europos Sąjunga, nors ir su defektais ir trūkumais. Atminkime, kad gyvename ilgiausią atmenamą taikos periodą Europoje, patikino Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininkas.
Jis prisiminė iškalbų popiežiaus šv. Pijaus X gestą – atsisakymą suteikti palaiminimą vienai iš kare dalyvaujančių kariuomenių: „Mes laiminame vien tik taiką!“ – ištarė Pijaus X. Pasaulio valstybės ne tik nenorėjo klausytis, bet ir kritikavo popiežiaus Benedikto XV taikos raginimus, nors jau buvo numatoma, jog karas užsitęs. Taikos šauklys popiežius Benediktas XV Italijoje buvo vadinamas „Prakeiktuoju XV“, o Vokietijoje – „popiežiumi prancūzu“.
Pristatydamas tarptautinę mokslinę konferenciją, Grigaliaus universiteto Bažnyčios Istorijos ir kultūrinio paveldo direktorius kun. Roberto Regoli priminė, jog visi popiežiai nuo šv. Jono XXIII laikų savo veiksmais ir pasisakymais liudija, kad katalikų pašaukimas – būti taikos puoselėtojais.
„Istorikams labai svarbu aptarti didžiuosius konfliktus, siekiant naujų įžvalgų ir supratimo, taip pat platesniame kontekste žvelgiant tiek į praeitį, tiek į dabartį, kad pasimokytume kaip išvengti konfliktinių situacijų ir kokiu įnašu galėtume prisidėti prie taikos kūrimo. Pasaulis sudėtingas, siekiant taikos reikia išklausyti daugelį balsų, tačiau prisiminti karą po šimtmečio taip pat reiškia parodyti, jog katalikų įnašas anuomet buvo pranašiškas, patikino Bažnyčios istorikas kun. Regoli. (SAK / Vatican News)
