Konferencija Romoje: kaip reaguoti į prekybą žmonėmis
Čia įsiterpia prekybos žmonėmis reiškinys, kuris tarptautinėje teisėje buvo geriau įsisąmonintas ir apibrėžtas palyginti neseniai, 2000 metais pasirašytuose Palermo protokoluose, papildžiusiuose JT konvenciją dėl kovos su tarptautiniu nusikalstamumu. Jis buvo apibrėžtas kaip „asmenų verbavimas, vežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas grasinant arba panaudojant jėgą ar kitas prievartos priemones arba grobimo, sukčiavimo ar apgaulės būdu, piktnaudžiaujant valdžia ar pasinaudojant pažeidžiamumu arba sumokant ar gaunant mokestį arba naudą kitą asmenį kontroliuojančio asmens sutikimui gauti, kai šios veiklos tikslas yra išnaudojimas“.
Pagrindinės šio išnaudojimo formos yra prievartinė prostitucija, vaikų ir suaugusiųjų, ir prievartinis darbas, nuo šeimos ūkių iki laivybos. Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų ataskaitose yra tvirtinama, kad šie reiškiniai apima dešimtis milijonų asmenų.
Katalikų Bažnyčios karitatyvinių institucijų pagalbos pavergtiems žmonėms istorija yra šimtametė ir siekia tuos laikus, kai prekyba vergais ir jų išnaudojimas vis dar buvo ne kriminalinių grupuočių, o gerbtinų žmonių teisėta gyvenimo dalis. Vergovės teisinis uždraudimas yra laikomas dideliu civilizacijos pasiekimu.
Tačiau pats reiškinys neišnyko, jis keičia pavidalus, tampa sudėtingesnis, išnaudoja šiandienines technologijas. Tai geografines sienas lengvai įveikiantys vaikų pornografijos atvejai, kurie dar dramatiškesni, kai prekeiviais ir išnaudotojais tampa patys vaikų artimieji, skurde susigundę galimybe gauti greitų pinigų. Dažnai šiuolaikinė vergovė įgyja laisvo pasirinkimo regimybę, suviliodama apgaulingais pažadais, panaudodama asmenų, ypač jaunuolių, gražiausias svajones, kaip kad gali paliudyti daugybė merginų iš Afrikos, tapusių prostitutėmis Europos miestų gatvėse.
„Prekyba žmonėmis yra žaizda šiuolaikinės žmonijos kūne, žaizda Kristaus kūne“, – 2014 metais reziumavo popiežius Pranciškus, kuris paprašė didesnio Šventojo Sosto ir kitų katalikiškų institucijų dėmesio ir koordinacijos prekybos žmonėmis klausimu.
Romos kurijos pertvarkos metu įsteigtoje Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijoje sukurta speciali Migrantų ir pabėgėlių sekcija 2019 metų pradžioje keliomis kalbomis paskelbė Sielovadines gaires prekybos žmonėmis klausimais, kuriose apibendrina sukauptą patirtį, ką daryti kiekviename prekybos žmonėmis etape: kaip prevenciškai užkirsti kelią asmenų patekimui į tokios prekybos ratą, kaip padėti jau ten atsidūrusiems, kaip integruoti iš ten ištrūkusius. Šios gairės yra skirtos asociacijoms ir organizacijoms, kurios susiduria su smerktinu asmenų išnaudojimo reiškiniu, tačiau taip pat kiekvienai vyskupijai ir kiekvienai parapijai, nes prekyba žmonėmis nėra kažkas tolima. Tai ir šiuolaikinių modernių metropolijų, šiuolaikinės ekonomikos reiškinys – už ypatingai pigių daiktų dažnai slypi vergiškas ir beteisis darbas.
Viename iš paskutinių Sielovadinių gairių prekybos žmonėmis klausimais punktų viliamasi, kad šiose gairėse surinkti popiežiaus Pranciškaus „padrąsinimai ir paraginimai“ pasitarnaus kaip pamatas „planuoti, vystyti, įgyvendinti ir patikrinti veiksmus dėl skubaus prekybos žmonėmis įveikimo tikslo. Nors pirmasis tikslas yra išlaisvinimas ir reabilitacija visų tų, kurie įkliuvo į prekybos žmonėmis tinklą, galutinis tikslas yra išardyti ir sunaikinti patį reiškinį, ypatingai barbarišką ir piktą, sudarytą iš apgavystės, sukčiavimo, valdymo ir išnaudojimo“.
Balandžio 8–11 dienomis Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos Migrantų ir pabėgėlių sekcija Romos apylinkėse surengė tarptautinę konferenciją. Joje dalyvauja per du šimtus dvasininkų ir pasauliečių, kurie savo vyskupijose arba savo organizacijose susiduria su prekyba žmonėmis. Konferencijos tikslas yra dalykiškai ir konkrečiai aptarti gairių taikymą, kad jos neliktų vien žodžiai. Konferencija baigsis popiežiaus Pranciškaus audiencija balandžio 11 d. (RK / Vatican News)
