Viešpaties kančios pamaldos Šv. Petro bazilikoje
Didžiojo pentadienio pamaldų homiliją t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. pradėjo pranašo Izaijo žodžiais, skambėjusiai pirmajame skaitinyje: „Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas; taigi mes jo nebranginome“.
Nukryžiuotame Jėzuje matome visus pasaulio atstumtuosius ir paniekintuosius, visus tuos, pro kuriuos eidami žmonės nusigręžia į kitą pusę. Jėzus visada buvo su jais, ne tik kančios valandą. Popiežiaus pamokslininkas paminėjo ir Jėzus gimimo aplinkybes, kai Marijai ir Juozapui „nebuvo vietos užeigoje“, ir gimusio Jėzaus paaukojimą šventykloje, kai Marija ir Juozapas išgalėjo paaukoti tik minimalią vargšų auką, ir Jėzaus viešąją veiklą, kai jis „neturėjo kur galvos priglausti“. Tačiau kančios valandą Jėzus labiausiai supanašėja su visai kenčiančiaisiais. Kančios valandą jis tampa visų antrankiais surakintųjų, žiauriai mušamų ir kankinamų žmonių pirmavaizdžiu. „Štai žmogus“, – sušunka Pilotas, parodydamas sumuštą ir erškėčiais vainikuotą Jėzų miniai. Nuo tos akimirkos, sakė tėvas Cantalamessa, šie žodžiai tinka kiekvienam paniekintam, daiktu paverstam žmogui, kiekvienam žmogui, iš kurio atimtas žmogiškasis orumas. „Ar tai žmogus?“ – klausė italų rašytojas Primo Levi, išgyvenęs Aušvico pragarą. Popiežiaus namų pamokslininkas paminėjo ir kitus žmogaus kančios, paniekinimo, nužmoginimo aspektus, kuriuos savo veikla ir kūryba apmąstė kovotojas už afroamerikiečių teises Martinas Lutheris Kingas ar rusų rašytas Fiodoras Dostojevskis.
Vis dėlto, negalime užmiršti, kad Evangelija čia nesustoja, bet tuoj pat po nukryžiavimo kalba apie prisikėlimą. Prisikėlimas viską sukeitė vietomis: nugalėtasis tapo nugalėtoju, nuteistasis – teisėju, statytojų atmestas akmuo tapo kertiniu akmeniu (plg. Apd 4, 11).
Tėvas Cantalamessa priminė, kad pirmaisiais Bažnyčios amžiais Velykų slėpiniai liturgijoje buvo minimi ne kelias dienas kaip šiandien – Didįjį penktadienį, Didįjį šeštadienį ir Velykų sekmadienį, bet vieną Velykų vigilijos naktį, kaip vienas įvykis. Krikščionys ne atskirai minėjo Kristaus mirtį ir prisikėlimą, bet vieną perėjimą iš mirties į gyvybę. Žydams Velykos reiškia perėjimą iš vergijos į laisvę; krikščionims – Kristaus perėjimą iš šio pasaulio pas Tėvą, visų tikinčiųjų perėjimą iš nuodėmės į malonę.
Kristaus kančia – asmens orumo ir vilties ženklas visiems kenčiantiesiems ir engiamiesiems, skelbia žinią ir persekiotojams bei šio pasaulio galingiesiems, tiems, kurie mano, kad nuo jų viskas priklauso. Ir jiems skelbiama meilė žinia, ne grasinimas kerštu, bet raginimas atsiverti.
Viešpats suteikė Bažnyčiai misiją būti kenčiančiųjų ir silpnųjų pusėje, būti bebalsių balsu. Antroji istorinė užduotis, suteikta Bažnyčiai, kaip ir visoms religijoms – ugdyti taiką, pasyviai nežiūrėti į skriaudą ir kančią. Nė viena religija negali būti abejinga neteisingumui, nes nė vienos religijos išpažinėjų tikimas Dievas tam nėra abejingas.
Po dviejų dienų, sakė baigdamas homiliją t. Raniero Cantalamessa, liturgijoje minėsime Viešpaties pergalę. Budėkime ir laukdami medituokime. (JM / VaticanNews)
