Šeši dešimtmečiai nemobilumo – Dievo dovana?

Popiežius audiencijoje Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui patvirtino aštuonis dekretus. Vienas liudija apie brazilo kunigo Tavareso de Lima užtarimu įvykusį stebuklą. XIX amžiuje gyvenęs dvasininkas bus skelbiamas palaimintuoju.

Kituose dekretuose patvirtintos septynių kandidatų į šventuosius herojiškos dorybės – dviejų kapucinų kunigų, krikščioniškų mokyklų brolio, klarisių kapucinių vienuolės ir dviejų pasauliečių – Dievo tarnaitės Gaetanos ir Dievo tarno berniuko Nelsono.

Keli nuo dabar garbingaisiais vadinami Dievo tarnai ir tarnaitės buvo misionieriai, tarnavę Brazilijoje ir Puerto Rike, kai kurie žemiško gyvenimo kelionę užbaigė XX amžiaus pabaigoje, du mirė 1997 metais: italas kapucinas misionierius Damiano da Bozzano, gyvenęs ir miręs Brazilijoje, ir iš Kalabrijos kilusi italė Gaetana Tolomeo.

Garbingoji Dievo tarnaitė Gaetana (1936–1997)

Garbingoji Dievo tarnaitė Gaetana, vadinama „Nuccia“, dėl progresuojančio ir deformuojančio paralyžiaus visą gyvenimą praleido lovoje ar krėsle, šešis dešimtmečius nuo gimimo iki mirties viskuo priklausė nuo kitų. Buvo giliai tikinti ir pamaldi krikščionė. Nukryžiuotas Jėzus ir Gailestingoji Marija buvo jos gyvenimo mokytojai. Gaetana savo kasdienio gyvenimo patirtimis ir dvasinėmis įžvalgomis dalindavosi su Kalabrijos Marijos radijo klausytojais, jos namų durys buvo atviros lankytojams, moteris kantriai visus priimdavo, pasidalydavo geru žodžiu, patarimu, šypsniu ir malda.

Beatifikacijos byla užbaigta 2010 m.

Katanzaro tikintieji šių metų sausio 27 dieną paminėjo Dievo tarnaitės Gaetanos Tolomeo beatifikacijos bylos užbaigimo devintąsias ir mirties dvidešimt antrąsias metines. Iškilmė įvyko Katanzaro Mirusiųjų globėjos Gailestingumo Motinos bažnyčioje, kurioje palaidotas Dievo tarnaitės kūnas. Minėjimo dalyviai klausėsi autobiografinio liudijimo, pasakojimų apie Dievo tarnaitės užtarimu patirtas Dievo malones ir dalyvavo iškilmingose Mišiose, kurių metu Gaetana buvo prisimenama kaip šviesi Kristaus kryžiaus ikona ir Dievo dovana Bažnyčiai. Jos tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas yra paskata nuosekliai gyventi kitiems krikščionims.

Fizinis nemobilumas kaip Dievo dovana

Moteris, visą gyvenimą prikaustyta prie lovos ar krėsto, 1995 metais parašytame dvasiniame testamente kalba apie savo gyvenimą ne kaip apie pasmerkimą, bet kaip apie dovaną.

Gaetana dėkoja už tai, kad galėjo tapatinti savo gyvenimą su Kristaus Kryžiumi ir dalyvauti jo kančios slėpinyje, tikėjimą vadina vieninteliu savo gyvenimo vaisiumi ir meldžia, kad jis nebūtų prarastas, o plistų pasaulyje kaip ugnis sielų išganymui. Garbingoji Dievo tarnaitė ypatingai dėkoja už „nemobilumo dovaną“, kuri kaip gyvenimo mokykla „išmokė pasiaukojimo, nuolankumo, kantrybės ir dėkingumo“, o paralyžiuotąją visą gyvenimą lydėjusiems „Getsemanės sodo bičiuliams“ padėjo įgyvendinti meilę ir visas kitas dorybes.“

Garbingasis Nelsonas Santana (1955–1964)

Kitas šventumo dekretas „Garbingojo“ vardą suteikė devynerių metų berniukui iš Brazilijos, Nelsonui Santana. Berniukas dėl rankos skausmų paguldytas į ligoninę, kur jam nustatyta sunki kaulų liga. Tačiau jis nenusivylė – kentėjimą išgyveno su giliu pamaldumu ir tikėjimu. Kai reikėjo amputuoti ranką, berniukas atsiliepė: „Skausmas, kurį turiu iškentėti, svarbus, kad išaugtų tikroji meilė ir kad jos neprarasčiau“. Nelsonas priėmė Pirmąją Komuniją būdamas ligoninėje, prieš pat devintąjį gimtadienį. Garbingasis Dievo tarnas Nelsonas Santana mirė 1964 metų Kūčių dieną. (SAK / Vatican News)