„Tauta, valstybė, tautinė valstybė“
Dabartinės tautos ir valstybės sampratos šaknys yra aštuonioliktojo ir devynioliktojo amžių sandūroje, ji įtvirtino vienos tautos, vienos valdžios, vienos teritorijos principą. Tačiau šis formalus apibrėžimas nuolatos susiduria su iššūkiais: ne visos tautos įgijo ar siekia politinio suvereniteto, egzistuoja daugiatautės valstybės, beveik visos valstybės turi tautinių mažumų, tiek praeityje, tiek dabartyje populiacijos sudėtį įtakoja migracija.
Asmens, tautos, valstybės santykiai buvo daug kartų apsvarstyti Bažnyčios socialinės doktrinos dokumentuose, kurie valstybę apibrėžia kaip taikiai sugyventi norinčios bendruomenės teisinę santvarką, kurios tikslas yra užtikrinti bendrąjį gėrį – sąlygas, kurios kiekvienam asmeniui leidžia pasiekti visus materialinius, kultūrinius ir dvasinius gėrius, reikalingus oriam gyvenimui. Bažnyčios socialinė doktrina taip pat pripažįsta žmonijos vienybės ir visuotinės gėrių paskirties principus. Nors politinėje praktikoje jų dažniausiai nesilaikoma, jie nėra abstraktūs ar svetimi žmonijos istorijai. Krikščioniškoje sampratoje galutinis socialinės organizacijos kriterijus yra žmogaus asmuo, o ne etninė grupė, tauta ar nacionalinė valstybė.
„Mūsų plenarinė sesija žada įsigilinti į priežastis, dėl kurių nacionalizmas specifiniame žmonijos istorijos etape tapo svarbus; kokios yra jo prielaidos ir pasekmės, kodėl po Antrojo pasaulinio karo stiprėjo viršnacionalinės institucijos ir kodėl pastaruoju laikotarpiu atsirado reakcija prieš tarptautiškumą bei nacionalizmo atgimimas. Pranešėjų pasisakymuose bus išdėstyti istoriniai atvejai, sistematiniai klausimai ir ateities iššūkiai“, – sakoma Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos parengtoje konferencijos brošiūroje „Tauta, valstybė, tautinė valstybė“. (RK / Vatican News)
