Gender ir ugdymas. Samprotauti ir argumentuoti
Kongregacijos dokumentas padalintas į tris dalis. Pirmoji skirta išklausymui ir supratimui, antroji samprotavimui, o trečioji pasiūlymams. Kaip pažymėjo kongregacijos prefektas kardinolas Giuseppe Versaldi, tai ne doktrininis dokumentas, o indėlis racionaliais bei tikėjimo nušviestais argumentais į ugdymo krizės sprendimą, reaguojant į gender ideologijos sklidimą. Išsamiau pristatome antrąją dalį.
„Yra racionalių argumentų, kurie remia kūno, kaip integruojančio veiksnio, centriškumą asmeninėje tapatybėje ir šeimos santykiuose“. Kūnas „komunikuoja tapatybę“. Šios tikrovės šviesoje galime suprasti, kodėl biologinės žinios ir medicinos mokslas tvirtina, jog „lytinis dimorfizmas“ (skirtinga vyrų ir moterų saranga) gali būti moksliškai įrodyta genetikos, endokrinologijos ir neurologijos srityse. Genetika žino, jog nuo pat prasidėjimo momento vyriškos ir moteriškos ląstelės skiriasi (XX, XY chromosomos). Tais atvejais, kai asmens lytis nėra aiškiai išsivysčiusi, medicinos profesionalai gali terapeutiškai įsikišti ir tokiose situacijose tėvai ir, dar mažiau, visuomenė negali padaryti savavališko pasirinkimo. Priešingai, medicinos mokslas turi, mažiausiai invaziniu būdu, remdamasis objektyviais parametrais, siekti įtvirtinti asmenį sudarančią tapatybę.
Fiktyvios „neutralios“ ar „trečiosios lyties“ konstrukcijos apsunkina lytinės tapatybės nustatymo procesą, nes aptemdo faktą, jog asmens lytis struktūriškai apsprendžia vyro arba moters tapatybę. Pastangos viršyti esminį vyro ir moters lytinį skirtingumą idėjomis apie „interseksualumą“, „translytiškumą“ veda link dviprasmio vyriškumo arba moteriškumo. Paradoksalu tai, kad tokių sąvokų prasmė suponuoja tą patį lytinį skirtingumą, kurį jos siekia paneigti arba pranokti. Svyravimas tarp moteriškumo ir vyriškumo galiausiai tampa vien „provokacija“ prieš „tradicinius rėmus“ ir visai ignoruoja kančią tų, kurie gyvena lytinio neapibrėžtumo situacijose.
Taipogi klasikinė filosofinė analizė gali pateikti argumentų, jog moters ir vyro skirtingumas kuria žmogišką tapatybę, neišsižadant tapatybių lygybės ir harmonizavimo, kaip rodo asmens „esmės“ arba „žmogaus asmens“ sąvokos. Taip pat hermeneutinės ir fenomenologinės filosofijos tradicijoje skirtumas santykyje (vyras – moteris, aš - tu) steigia asmens tapatybę.
Pats tapatybės principas remiasi kitoniškumu, nes susitikimas su kitu „tu“, kuris nesi „aš“ ir leidžia man atpažinti to „aš“, kuris esu, esmę. Skirtingumas yra viso pažinimo, taip pat tapatybės, sąlyga. Šeimoje motinos ir tėvo pažinimas leidžia vaikui kurti savo tapatybę ir skirtingumą. Psichoanalitinė teorija argumentuoja vaiko ir tėvų tripolio vertę.
Fiziologinis vyro ir moters lytinio skirtingumo papildomumas užtikrina būtinas sąlygas prokreacijai. Tuo tarpu tik reprodukcinės technologijos – apvaisinimas in vitro, surogatinė motinystė – gali leisti vienam iš tos pačios lyties santykyje esančių asmenų sulaukti palikuonio. Tačiau tokių technologijų panaudojimas nėra paprasta natūralaus pradėjimo alternatyva, nes apima manipuliavimą žmogaus embrionais, tėvystės fragmentaciją, žmogaus kūno suprekinimą ir instrumentalizavimą ar paties kūdikio redukavimą į daiktą mokslo ir technologijų rankose.
Pasak Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dokumento „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Ieškant dialogo kelio ugdyme gender klausimu“, būtent ugdymas, dėl savo pačios prigimties, gali padėti pagrindus taikiam pokalbiui, vaisingam žmonių ir protų susitikimui. Transcendencijos dėmuo, tikėjimo ir proto dialogas, neapsiribojantis steriliais svarstymais, bet tiriantis konkrečią situaciją, taip pat gali padėti. Tai plačiau išskleidžiama trečioje dokumento dalyje „Pasiūlymai“. (RK / Vatican News)
