Paskelbtas Amazonijai skirto Vyskupų sinodo darbo dokumentas
Pirmadienį Šventojo Sosto spaudos salėje buvo pristatytas šių metų spalį Vatikane vyksiančio Bažnyčios misijai Amazonijos regione skirto Vyskupų sinodo darbo dokumentas.
Amazonija – tai Amazonės upės baseino teritorija, į kurios sudėtį įeina didesnės arba mažesnės devynių valstybių – Brazilijos, Bolivijos, Peru, Ekvadoro, Kolumbijos, Venesuelos, Gajanos, Surinamo ir Prancūzijos Gvianos – teritorijos. Amazonijos plotas – 7,8 mln. kvadratinių kilometrų. Tai vienas didžiausių pasaulyje gamtinių regionų, pasižymintis gausia ir įvairia augmenija ir gyvūnija. Amazonijoje taip pat gyvena mums įprastos civilizacijos dar nepaveiktos gentys. Amazonija – tai ir teritorija, kurią niokoja besaikis gamtos, kurią palietė neteisingumas, kur iškilo naujos labai rimtos grėsmės gamtai, išteklių eksploatavimas. Katalikų Bažnyčiai Amazonija – tai misijų teritorija, misijų plačiąja prasme – ne tik evangelizavimo, bet ir socialinio teisingumo ugdymo ir gamtos apsaugos.
Konkretūs pasirengimai šių metų spalį vyksiančiam Sinodui prasidėjo praėjusių metų pradžioje. Kai popiežius Pranciškus 2018 m. sausį buvo nuvykęs į Peru, viename iš jo lankytų Amazonijos pakraščio miestų – Puerto Maldonado – buvo surengtas pirmasis Amazonijai skirto Sinodo priešsinodinės tarybos posėdis. Jo metu buvo parengtas pirmasis Sinodo darbotvarkės projektas, iš kurio po beveik pusantrų metų trukusių konsultacijų metų išaugo šį pirmadienį Vatikane pristatytas oficialus darbo dokumentas – Instrumentum laboris.
Pirmojoje dokumento dalyje kalbama apie tai, kas yra Amazonija, – apie teritoriją, gamtą, bioįvairovę, žmones, jų kultūrą, kurios vienas pagrindinių bruožų yra labai artimas ryšys su gamta, iš to išplaukianti specifinė ir ne visada Vakarų kultūros suformuotam žmogui suprantama kosmologija.
Antroji dokumento dalis skirta ekologinėms ir socialinėms problemoms. Gamta Amazonijoje pažeista. Pažeidžiamos ir autochtonų teisės, jie verčiami palikti ekonomių interesų taikiniu tapusias teritorijas. Išrauti iš savo įprastinės aplinkos ir kitur perkelti žmonės nesugeba pritapti, patenka į nusikalstamumo, narkotikų, prostitucijos pinkles.
Dokumente taip pat kalbama apie Amazonijoje už mums įprastos civilizacijos ribų gyvenančias gentis. Tokių genčių ir tautelių yra daugiau kaip šimtas. Jos labai pažeidžiamos, negalinčios atsispirti kartu su didžiuliais infrastruktūriniais projektais atnešamiems jiems svetimiems gyvenimo būdams. Labai rimta Amazonijos regiono problema yra netvarkinga urbanizacija ir jos keliamos socialinės pasekmės.
Toliau dokumente pereinama prie labiau su tiesiogine Bažnyčios sielovadine misija susijusių dalykų, tačiau ir čia pabrėžiama, jog laukiama, kad Bažnyčia tartų žodį ir visuomenės gyvenimo, politikos, ekonomikos, kultūros ir ekologijos temomis. Bažnyčiai turi būti nesvetimi ir svarbūs visi šiuolaikinio žmogaus gyvenimo aspektai. Bažnyčia turi būti atvira kultūros skirtumams, tarnauti visiems žmonėms, nė vieno nediskriminuodama. Bažnyčia turi būti kūrybinga, palydėti žmones, ieškančius atsakymų į mūsų laikų iššūkius. Bažnyčia, rašoma dokumente, turi būti taiki ir gailestinga, padedanti ugdyti tarp žmonių vienybę.
Sielovadai skirtoje būsimojo Sinodo Instrumentum laboris dalyje gana daug dėmesio skiriama Amazonijos kontekste labai rimtai ir dažnai problemai, kai dėl didelių atstumų ir kunigų trūkumo katalikų bendruomenės labai retai gali švęsti Eucharistiją. Dėl to reikia peržiūrėti kai kuriuos kandidatų į kunigus parinkimo ir jų rengimo tarnystei kriterijus. Visų prima atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš autochtonų kilę kandidatai į kunigus, geriau suprasdami vietinius papročius ir kultūrą, gali geriau atlikti tarnystę tarp savo gentainių. Būsimos Sinodo asamblėjos dokumente tvirtinama, kad kunigų celibatas yra brangi dovana, tačiau siūloma pasvarstyti apie galimybę atokiose regiono vietose teikti kunigystės sakramentą ir šeimas turintiems, kitų gerbiamiems vyresniems vyrams, kad būtų užtikrintas Eucharistijos šventimas ir bendruomenės turėtų vadovus. Siūloma labiau į Bažnyčios veiklą ir bendruomenių gyvenimo tvarkymą įtraukti moteris. Kalbant apie pašvęstąjį gyvenimą, pabrėžtas pranašiškas vienuolių liudijimas. Dėl to vienuolių ugdyme reikia daugiau dėmesio skirti kultūrų įvairovei ir dialogui, vienuoliai turi būti geriau susipažinę su autochtonų papročiais, jų pasaulėžiūra. Paliesta ir pastaraisiais dešimtmečiais Amazonijos regione suintensyvėjusi naujų krikščioniškųjų judėjimų veikla. Į ją reikia atsakyti katalikų uolumu ir ypač liudijimu, taip pat dialogišku, ekumeniniu santykiu su kitais, skelbiančiais Kristų. (JM / VaticanNews)
