Kokios kardinolų pareigos?
Pirmą kartą Bažnyčios istorijos šaltiniuose terminas „kardinolai“ pavartotas jau ketvirtajame amžiuje. Viename to laikotarpio tekste kai kurių įžymesnių Romos miesto bažnyčių klebonai ir jose tarnaujantys diakonai buvo pavadinti „presbyteri et diaconi cardinales“ („pagrindiniai kunigai ir diakonai“). Vėliau pradėta kardinolais tituluoti dvidešimt penkių Romos bažnyčių klebonus, septynis diakonus, paskirtus vadovauti bažnytinėms šalpos institucijoms (diakonijoms), ir šešių šalia Romos esančių vyskupijų ganytojus. Taip susiformavo iki mūsų dienų išlikęs suskirstymas į tris – kardinolų vyskupų, kardinolų kunigų ir kardinolų diakonų – luomus.
Iki pirmojo tūkstantmečio pabaigos visa Romos dvasininkija rinkdavo savo vyskupą – popiežių. Nuo antrojo tūkstantmečio pradžios naują popiežių rinko tik kardinolai. Šią taisyklę 1179 m. sankcionavo Laterano III Susirinkimas, kuris taip pat nustatė, kad popiežius turi būti išrenkamas dviem trečdaliais balsų. Besiplečiant Bažnyčios geografinėms riboms kardinolais pradėta skirti ir iš tolimesnių provincijų kilusius dvasininkus, tačiau nebuvo reikalaujama, kad jie persikeltų gyventi į Romą. Kardinolai ir toliau eidavo savo pareigas vyskupijose, o jiems tik formaliai buvo suteikiami Romos dvasininkų titulai.
Nuo antrojo tūkstantmečio pradžios kardinolų skaičius svyravo, tačiau neviršydavo 50, nes tiek buvo titulinių kardinoliškųjų vyskupijų, bažnyčių ir diakonijų. Šešioliktajame amžiuje kardinolų skaičiaus limitas buvo pakeltas iki 70. Prieš keletą dešimtmečių popiežius Paulius VI nustatė, kad naują popiežių renkančioje konklavoje gali dalyvauti tik tie kardinolai, kurie popiežiaus mirties dieną nebuvo peržengę 80 metų amžiaus ribos. Taip pat buvo nustatytas 120 kardinolų rinkėjų limitas. Ši tvarka galioja ir šiandien, tačiau popiežiai, kurie yra Bažnyčios įstatymų leidėjai, ne visada šios tvarkos griežtai laikosi. Pastaraisiais dešimtmečiais labai išsiplėtė kardinolų kolegijoje atstovaujamų vietinių Bažnyčių geografija. Prieš šešis dešimtmečius daugiau kaip pusė kardinolų buvo italai. Šiandien jie dar sudaro daugumą, bet jau ne tokią, kaip anksčiau. Kardinolų kolegija buvo gerokai sutarptautinta Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI laikais, tačiau dar radikaliau jos geografines ribas praplėtė Pranciškus, nesilaikydamas papročio skirti kardinolais kai kurių senųjų arkivyskupijų sostinių ganytojus.
Pagrindinė kardinolų kolegijos funkcija – kai popiežius numiršta (arba atsistatydina), išrinkti jo įpėdinį, o kol popiežius laimingai valdo – būti jo patarėjais. Iš kardinolų susidedantis patariamasis forumas vadinamas konsistorija. Šiandien konsistorijos reikšmė sunyko, patariamojo forumo sielovados klausimais vaidmenį atlieka Vyskupų sinodas, o kardinolų konsistorijos sušaukiamos tik ypatingos svarbos Bažnyčios valdymo klausimais. Be to, į konsistorijas sukviečiami kardinolai pasisako dėl naujų šventųjų skelbimo. Konsistorija vadinamas ir tas iškilmingas kardinolų susitikimas, kurio metu į kardinolų kolegiją priimami popiežiaus paskirti nauji nariai (kaip tik tokia konsistorija įvyks spalio 5 d.). Kardinolu tampama šių apeigų metu, o ne tą dieną, kai popiežius praneša apie numatomą konsistoriją ir paskelbia, ką nusprendė paskirti kardinolais. Yra buvę išimčių – Giuseppe Roncalli, būsimas popiežius Jonas XXIII, kardinolu buvo paskirtas, kai ėjo nuncijaus pareigas Paryžiuje. Jis neatvyko į konsistoriją Romoje, o į Paryžių pasiųstas kardinoliškąsias insignijas jam įteikė Prancūzijos prezidentas. Būna atvejų, kad kardinolai skiriami „in pectore“ (krūtinėje, širdyje). Šitaip popiežius pagerbia asmenį, kurio skyrimo kardinolu paviešinimas dėl rimtų priežasčių nėra įmanomas. Tačiau kol paskyrimas yra įvykęs tik popiežiaus „širdyje“, paskirtasis praktiškai nėra kardinolas, o juo tampa tik tuomet, kai apie paskyrimą viešai pranešama ir kai paskirtajam suteikiamos kardinolo insignijos.
Kardinolai nuo seno tituluojami „eminencijomis“. Tai tradicinis titulas, priklausantis kunigaikščiams, nes kardinolai anksčiau būdavo prilyginami kunigaikščiams. Pabrėždami savo lygybę su kunigaikščiais kardinolai dar neseniai pasirašydami titulą įterpdavo tarp vardo ir pavardės (pvz. Jurgis Kardinolas Radvila). Tačiau tikrąją kardinolystės esmę geriausiai išreiškia kardinolo rūbų raudona – kraujo – spalva. Kas vilki šį rūbą, yra pasiryžęs tarnauti Kristui „usque ad effusionem sanguinis“ – iki kraujo praliejimo. Ne kunigaikščio garbę, bet tarnavimą akcentuoja pastarųjų kelių popiežių sprendimai skirti kardinolais Dievo tautai daug nusipelniusius kunigus ir vyskupus, jau peržengusius aštuoniasdešimties metų ribą. (JM / VaticanNews)
