Amazonijos Sinodas: kai trūksta kunigų, vienuolės klauso išpažinčių
Jau pirmąją bendrųjų posėdžių dieną buvo sugrįžta prie pernai vykusio jaunimui skirto Vyskupų sinodo ir jo metu, kaip ir vėliau popiežiaus paskelbtame posinodiniame paraginime, skambėjusio kvietimo į Bažnyčios vykdomą misiją labiau įtraukti jaunimą. Reikia rimčiau žiūrėti į jaunimo entuziazmą ir kovą už geresnį pasaulį. Sinodo salėje paminėtas ir jaunosios švedės aktyvistės Gretos Thunberg pavyzdys. Tačiau taip pat reikia stengtis, kad dabartinis jaunimo entuziazmas nebūtų tik laikina „žalia“ mada, bet virstų ilgalaikiu rimtu įsipareigojimu kovoti už žmogaus ir mūsų planetos ateitį.
Daug pirmąją ir antrąją dieną kalbėjusių Sinodo tėvų minėjo netvarkingą pramonės plėtrą, užterštus miškus, upes ir požeminius vandeningus sluoksnius, apie socialinę nelygybę, nuo kurios labiausiai nukenčia vargingiausi vietiniai gyventojai ir ypač autochtonų gentys. Teisė į neužterštą gamtą turi būti prilyginta kitoms žmogaus teisėms. Iš civilizacijos plėtros ir iš Bažnyčios misijos turi būti pašalinti kolonializmo likučiai, reikia gerbti vietines kultūras, jų savitumą ir indėlį į pasaulio kultūrinę įvairovę.
Kalbant apie Bažnyčios misiją kelis kartus buvo minimas didžiojo misionieriaus šv. Pauliaus pavyzdys. Jo sėkmės raktas – tai, kad jis „graikams buvo graikas“. Sinodo salėje taip pat nuskambėjo siūlymas pagalvoti apie galimybę sukurti labiau įkultūrintas liturgines apeigas – „Amazonijos ritą“. Žinoma, to imtis reikėtų su deramu teologiniu, liturginiu ir sielovadiniu įžvalgumu. Kalbėta apie Sinodo darbo dokumente įrašytą „viri probati“ šventinimo kunigais galimybę. Tokia galimybė turėtų būti suvokiama kaip atsiliepimas į konkrečią Amazonijos situaciją, o ne kaip bendro požiūrio į kunigų celibatą keitimas. Reikia taip pat labiau rūpintis pašaukimų sielovada tarp vietinių Amazonijos gyventojų. Kunigų stygius šiuo metu Amazonijos katalikus dalina į dvi kategorijas – į tuos, kurie gali reguliariai dalyvauti Eucharistijoje ir priimti kitus sakramentus, ir tuos, kurie tokios galimybės neturi.
Amazonijos regiono gyventojų sielovadinius poreikius ir atokesnėse vietose gyvenančių bendruomenių situaciją gerai iliustruoja pirmosios dienos darbus apibendrinančioje spaudos konferencijoje kalbėjusios vienuolės iš Kolumbijoje sesers Albos Teresos Cediel Castillo žodžiai: „Mūsų (seserų misionierių) yra įvairiose vietose ir visur mes darome tai, ką gali padaryti moteris Krikšto sakramento galia: palydime vietinius gyventojus; kai nėra kunigų, mes krikštijame; jei pora nori tuoktis, mūsų akivaizdoje sutuoktiniai prisiekia meilę. Daug kartų teko klausyti ir išpažinčių. Žinoma, mes negalime suteikti išrišimo, tačiau matydamos mirtį pasitinkančių žmonių nuolankumą, mes tikime, kad tomis akimirkomis veikia Gailestingasis Tėvas.“ (JM / VaticanNews)
