Amazonijos Vyskupų sinodas: ką daryti, kai labai trūksta kunigų?
Ne vienas Amazonijos vyskupas skundėsi, kad jo ganytojiškai globai patikėta vietinė Bažnyčia – tai šimtai bendruomenių, gyvenančių šimtų tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje, o kunigų skaičius – vos keliolika. Iš tiesų labai sunku vadovauti bendruomenei su ganytojo širdimi, kai žinai, kad daug tikinčiųjų gali švęsti Eucharistiją tik du ar tris kartus per metus, kad negali atlikti išpažinties, kad mirties valandą negauna ligonių patepimo ir nesulaukia kunigo paguodos. Kaip vienas iš galimų atsakymų į šią problemą jau Sinodo darbo dokumente, o dabar ir dažnuose vyskupų pasisakymuose Sinodo posėdžių metu, yra siūlymas išimties tvarka ir bandomajam laikotarpiui pradėti teikti kunigystės šventimus vadinamiesiems viri probati – Bažnyčios misijoje aktyviai dalyvaujantiems pasauliečiams, turintiems šeimas. Kartu pabrėžiama, kad toks sprendimas turėtų būti suvokiamas kaip atsakas į konkrečią Amazonijoje ar kitur toli nuo centrų gyvenančių mažų bendruomenių situaciją, o ne kaip privalomo kunigų celibato atsisakymas visoje Bažnyčioje. Nors šiam klausimui labai daug dėmesio skiria Sinodo darbus stebinti žiniasklaida, tačiau viri probati – tai ne vienintelis Sinodo tėvų siūlomas būdas sielovadininkų stokos problemai spręsti. Daug dėmesio skiriama ir nuolatinio diakonato skatinimui, taip pat seserų bei brolių vienuolių ir pasauliečių aktyvesniam dalyvavimui, kad jie galėtų perimti tas sielovadininkų funkcijas, kurioms vykdyti kunigo šventimai nebūtini.
Dar vienas dalykas, kuris, kalbant šia tema, dažnai skamba Sinodo posėdžių salėje, – tai maldos už pašaukimus būtinumas, dvasinė mobilizacija, kuri visą Bažnyčią Amazonijos regione sutelktų maldai, kad Viešpats siųstų daugiau darbininkų į savo pjūtį.
Visada reikia atsiminti, sako Sinodo tėvai, kad tikinčiųjų bendruomenės gyvenimo židinys yra Eucharistija. Tai jos dėka žmonių bendruomenė tampa Bažnyčia. Tačiau ten, kur dėl kunigų stokos neįmanoma reguliariai švęsti Eucharistijos, reikia pagalvoti apie kitas tarnystes, kurios skelbtų Dievo Žodį, vadovautų bendruomenių gyvenimui, palydėtų tikinčiuosius priimant krikšto, santuokos, ligonių patepimo sakramentus, atliktų laidotuvių apeigas. Tai nauji keliai, į kuriuos pirmiausia reikėtų įtraukti vietinius gyventojus, kurie galėtų būti šventinami nuolatiniais diakonais ar ir be šventimų imtis tam tikrų tarnysčių bendruomenės labui. (JM / VaticanNews)
