Kard. S. Tamkevičius: kardinolystė – kvietimas dar ištikimiau tarnauti Evangelijai
Trys Romos kurijoje tarnaujantys nauji kardinolai juos pasveikinti atėjusius žmones priėmė Apaštališkųjų rūmų menėse; kiti kardinolai sveikinančiuosius priėmė Vatikano audiencijų salėje. Kardinolą Sigitą Tamkevičių sveikino iš Lietuvos atvykę vyskupai, kunigai ir artimieji. Lietuvos valstybės vardu naująjį kardinolą pasveikino ambasadorius prie Šventojo Sosto Petras Zapolskas. Kardinolo pagerbimas sekmadienį surengtas ir Popiežiškojoje Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje.
Prieš mėnesį mūsų radijui kalbėjote apie aplinkybes, kuriomis Jus pasiekė žinia apie popiežiaus sprendimą Jus paskirti kardinolu, apie nustebimą ir džiaugsmą. Tai buvo pirma spontaniška reakcija. Su kokiomis mintimis ir jausmais dabar atvykote į Romą?
Turbūt nuotaika šiek tiek panaši kaip pirmą žinią išgirdus: ten buvo nustebimas, o atvykus į Romą – laukimas; šį tą žinai, kai ko nežinai. Tai irgi įdomus, mielas laukimas, kadangi žmogus jau toks esi, kai muša, tai bėgi, kai pagiria, tai žmogiškai pasidžiaugi. Žodžiu, širdy ramybė. Popiežius Pranciškus priminė, kad kardinolystė nėra kažkoks įsijungimas į garbės žmonių bendriją, bet pašaukimas, dar ištikimesnė tarnystė. Tai su tomis mintimis ir gyvenu.
Šventasis Tėvas su Jumis susipažino lankydamasis Lietuvoje. Ar galima sakyti, kad Jūsų pagerbimas kardinolo titulu tam tikra prasme vainikuoja popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje?
Be jokios abejonės, popiežiui Pranciškui apsilankymas KGB kalėjime paliko didelį įspūdį. Aš mačiau, kaip jis susikaupęs lankė kameras ten, kur vyskupai, kunigai, pasauliečiai kalėjo. Mačiau kaip jis meldėsi. Mąstau, kad jo pasirinkimas mane paskirti kardinolu turbūt labai natūraliai išplaukė iš jo nusistatymo – jis pastebi tuos, kurie yra maži, kurie kenčia, kurie yra pakraščiuose. Popiežius Pranciškus lankydamasis Lietuvoje, be abejo, labai gerai susipažino su mūsų ir tautos, ir Bažnyčios istorija. Penkiasdešimt metų ėjome kryžiaus kelią ir jis tam tikra prasme mūsų tautos kryžiaus keliui uždėjo antspaudą paskirdamas mane kardinolu, nes aš buvau vienas iš tų paskutinių Lietuvos vaikų, kuriems tuo kryžiaus keliu šiek tiek teko eiti.
Jau trisdešimt metų praėjo gyvenant laisvės laikais. Ar Jums teko kada nors susidurti su tais asmenimis, kurie tada sėdėjo anoj pusėj, Jus teisė, su tais, kurių parašus matėte po dokumentais? Ar buvo koks kontaktas? Atleisti – tai yra krikščioniška dorybė, bet kaip tai atrodo praktiškai?
Buvo prieš dvejus metus. Pasiprašė priimamas vienas KGB pareigūnas, 1980 m. vadovavęs kratai Kybartuose. Jis pasakė: „Per mane tu gavai 10 metų“, – atsiprašė. Žinoma, man buvo beveik taip pat netikėta kaip ir žinia apie kardinolystę, nes tokių saugumiečių, kurie pasakytų „Atsiprašau už tai, ką dariau“, – tik vieną sutikau. Tų kolaborantų, kurie liudijo prieš mane, buvo daugiau. Bet iš anos barikadų pusės toks, kuris išdrįso atsiprašyti, – šis buvo vienintelis. Buvo iš tikrųjų labai gera girdėti apie tokį žmogaus pasikeitimą ir likome draugais.
Kaip kardinolystė pakeis jūsų kasdienį gyvenimą? Gal turite kokių konkrečių naujų planų?
Nemanau, kad kardinolystė mano kasdienį gyvenimą pakeistų, nebent popiežius pakviestų į vieną ar kitą tarnystę. Bet pagrindinis popiežiaus pakvietimas suteikiant kardinolo tarnystę – dar ištikimiau tarnauti ir liudyti Evangeliją, liudyti Kristų ten, kur gyvensiu. Mano metuose popiežius Pranciškus labai didelių planų man tikrai neturi.
Sykį, po nominacijos, jau sakėte, kad niekada nesitikėjote sulaukti tokios dienos, kad gautumėte paskyrimą kardinolu, tačiau ar galėjote įsivaizduoti, kad ateis diena, kai vėl bus toks didelis dėmesys jūsų nueitam kryžiaus keliui?
Tikrai aš to nesitikėjau, už tai kad laikas daug ką ištrina. 30 metų pakankamas laiko tarpas, kad ištrintų tai, kas buvo praeity. Aš tokio dėmesio nesitikėjau, nesapnavau, viskas daugiau nei netikėta.
Labai ačiū
(AČ, JM, SAK / Vatican News)
