Vatikano finansai: taupymas, bet ne kracho grėsmė
Nėra jokios kracho grėsmės. Tačiau yra vykdoma išlaidų mažinimo politika. Ir tai galiu įrodyti skaičiais, atsakė į kaltinimus Šventojo Sosto nekilnojamą turtą ir didelę dalį investicijų valdančios institucijos vadovas. Jis prisipažino, kad iš tiesų praėjusių metų balansas buvo neigiamas, nes būta papildomų didesnių išlaidų. Tačiau tai normalu. Kaip ir kiekvienos šeimos ūkyje, jei vienais metais reikia išleisti didesnę sumą, biudžetas subalansuojamas per keletą kitų metų.
Kalbant apie Vatikano finansus reikia taip pat atsiminti, sakė vyskupas, kad tai valstybė, kuri neturi savo visuomenės, tad neturi ir mokesčių sistemos bei negali turėti biudžeto deficito. Visi pinigai, reikalingi valstybės ir visų Bažnyčios centrinių institucijų išlaikymui, gaunami iš valdomos nuosavybės ir aukų. Vyskupo Galantino vadovaujamos Šventojo Sosto nuosavybės administracijos valdomą turtą sudaro pinigai, gauti iš Italijos 1929 m. po dvišalius santykius sureguliavusių Laterano sutarčių pasirašymo, ir nekilnojamasis turtas – apie 2 400 butų ir 600 komercinės paskirties patalpų. Didelė dalis butų išnuomota Vatikano darbuotojams už mažesnę negu rinkos kainą. Taip daro kai kurios didelės privačios bendrovės, tad nieko nuostabaus, kad būstą palankesnėmis sąlygoms savo darbuotojams suteikia ir Vatikanas. Yra ir pastatų, kurie neduoda jokio pelno. Tačiau kitaip ir būti negali, nes tuose pastatuose yra įsikūrusios Romos Kurijos institucijos. Tad kaltinimas neūkiškumu tikrai nepagrįstas. Nejaugi būtų geriau, jei tuose rūmuose būtų ne Šventojo Sosto kongregacijos, o didelį pelną duodantys prabangūs viešbučiai...
Vyskupas Nunzio Galantino taip pat paneigė knygos autoriaus samprotavimus apie Romos kurijos pasipriešinimą popiežiaus reformoms ir jų sabotavimą. Popiežiaus ir Kurijos supriešinimas – tai nuvalkiota klišė. Tai jau ne rimta žurnalistika, bet kažkas panašaus į „Da Vinčio kodą“. (JM / VaticanNews)
