Konferencija Vatikane apie maisto švaistymą: prarandama apie trilijoną dolerių
„Aš sutinku su popiežiumi Pranciškumi, jog maisto švaistymas yra žiauri ir neteisinga tikrovė pasaulyje, kuriame 820 milijonų žmonių kenčia nuo bado. Tai baisus paradoksas, kuris mums nedaro garbės. Europos Sąjungos lygiu mes daug dirbame žadindami sąmoningumą apie maisto švaistymą ir ėmėmės konkrečių veiksmų jam mažinti. Man bus garbė pasidalinti patirtimi ir padrąsinti kitus imtis iniciatyvos ir nušviesti šią gėdingą praktiką, kurią turime sustabdyti“, – komentavo aukštas Europos Sąjungos pareigūnas iš Lietuvos, kuris dalyvavo pirmadienio ryto diskusijose kartu su Tarptautinio žemės ūkio vystymo fondo direktoriumi Gilbertu Houngbo, kitais tarptautinių organizacijų ir vyriausybių nariais.
Konferenciją „Maisto praradimo ir iššvaistymo mažinimas“ surengė Popiežiškoji mokslų akademija. Ji pateikė du motyvus. Pakankamo kiekio ir pakankamos kokybės maisto kiekvienam žmogui užtikrinimas yra vienas iš pagrindinių tarptautinės bendruomenės siekių, kaip nurodyta JT tvaraus vystymosi programoje. Maisto praradimas ir iššvaistymas taip pat yra moralinė problema, didžiulė neteisybė vargšų atžvilgiu, „išmetimo kultūros“ dalis: šios temos organiškai aptariamos popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato si‘“. Tarptautinės konferencijos Vatikane uždavinys yra aptarti naujausius duomenis apie maisto praradimo ir iššvaistymo priežastis, statistiką, taip pat geriausius būdus tai mažinti. Reikia atsiminti, kad iššvaistomi ne vien maisto produktai, bet ir ištekliai, darbas, kurių reikėjo jiems pagaminti. Kai kurios priežastys yra makroekonominės ir turi būti sprendžiamos valstybių lygiu. Tačiau prie maisto nešvaistymo gali reikšmingai prisidėti visi – netobulos formos vaisių ar daržovių suvartojimas jau būtų didelis pasiekimas.
Keletą dienų prieš konferenciją Popiežiškosios mokslų akademijos kancleris vyskupas Marcelo Sanchez Sorondo ir tvaraus vystymosi ekspertas Michael Shank žurnalo Time interneto portale paskelbė straipsnį, kuriame pristato maisto praradimo ir iššvaistymo problemą.
Pavyzdžiui, prarastas maistas kainuoja beveik trilijoną dolerių per metus. Išsivysčiusiose valstybėse jo prarandama už 680 milijardų, o besivystančiose už 310 milijardų. Švaraus vandens ir higieninių sąlygų užtikrinimas pasaulyje kainuotų apie 150 milijardų. Geriau ir efektyviau organizavus maisto tiekimo ir paskirstymo grandinę šiuo metu iššvaistomu maistu būtų galima pamaitinti visus žmones, kuriems šiandien metu maisto trūksta. Jei prarandamo ir iššvaistomo maisto gamybos metu išskiriamas šiltnamio dujas priskirtume vienai valstybei, šiuo požiūriu ji nusileistų tik JAV ir Kinijai.
Straipsnio autoriai siūlo keturias priemonių grupes, kurios padėtų iššvaistyti mažiau maisto, sumažinti švaistymo kainą visuomenėms ir aplinkai. Visų pirma reikia keisti socialines normas, kurios skatina maisto švaistymą. Lengva švaistyti, kai dėl to nejaučiama jokių pasekmių. Nereikia užsisakyti ar į lėkštę įsidėti daugiau maisto, nei galima suvalgyti. Nereikia sukaupti tiek maisto atsargų supermarketuose ar namuose, kad vėliau reiktų išmesti. Verta gerinti prieigą prie ūkininkų turgelių, kuriuose kas dieną ar kas savaitę būtų galima įsigyti šviežių produktų tiek, kiek reikia.
Antra, kai kuriose šalyse trūksta patikimų standartų nustatant produktų galiojimo datą. Ją užrašo ne sveikatos agentūros, o kompanijos, kurios siekia parduoti daugiau. Yra sukuriamas netikras nesaugumo jausmas ir geri produktai atsiduria šiukšlių dėžėse.
Trečia, jau yra gerų pavyzdžių, kaip savivaldybių ar miestų lygiu galima surinkti nesuvartotą maistą ir paversti ištekliumi. San Francisko miestas (JAV) surenka ir perdirba 80 procentų liekančio maisto ir kitais metais žada surinkti 100 procentų.
Ketvirta, maisto produktų praradimą pervežimo, kaupimo ir saugojimo metu ženkliai sumažina šaldymo technologijos. Daug valstybių dar neturi galimybių sukurti „šaldymo grandinės“. O tose šalyse, kuriose tokia grandinė jau egzistuoja, galima didinti šaldymo technologijų energetinį efektyvumą. (RK / Vatican News)
