Lapkričio 17-oji – trečioji Pasaulinė vargstančiųjų diena
Praėjusio šeštadienio vakarą Vatikano Pauliaus VI audiencijų salėje buvo surengtas koncertas, į kurį buvo pakviesti Romos gatvėse gyvenantys benamiai bei kiti materialinių ir socialinių sunkumų slegiami žmonės iš Romos ir kitų Italijos vyskupijų, kuriuos globoja labdaros organizacijos. Koncerto atlikėjai – Romos vyskupijos choras ir Italijos kino studijos orkestras, kuriam dirigavo Oskaro laimėtojas kompozitorius Nicola Piovani. Dalyvavo 7 tūkst. žmonių.
Kaip ir kitais metais, prieš Pasaulinę vargstančiųjų dieną Šv. Petro aikštėje buvo atidaryta laikina ambulatorija, kurioje vargstantieji gali nemokamai kreiptis į įvairių sričių specialistus. Pernai tokios akcijos metu gydytojai priėmė apie 2 tūkst. žmonių.
Pagrindinis šiemetinės Pasaulinės vargstančiųjų dienos momentas bus Mišios, kurias popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje aukos ateinančio sekmadienio – lapkričio 17-osios – rytą. Po Mišių popiežius pietaus kartu su vargstančiaisiais. Prie Pauliaus VI audiencijų salėje padengto pietų stalo kartu Šventuoju Tėvu sėdės pusantro tūkstančio vargstančiųjų. Kiti pusantro tūkstančio žmonių pakviesti pietų keliose kitose Romos miesto vietose.
Jau šių metų birželio 13-ąją, Šv. Antano Paduviečio liturginio minėjimo dieną, Vatikane buvo paskelbta Pasaulinei vargstančiųjų dienai skirta popiežiaus Pranciškaus žinia „Varguolio viltis nepražus amžinai“.
Pasak popiežiaus, devintosios psalmės žodžiai, kuriais pavadinta Vargstančiųjų dienos proga skelbiama žinia, ir mūsų dienomis yra nepaprastai aktualūs. Daugybė žmonių kenčia skurdą; daugybės vyrų, moterų, jaunuolių ir vaikų gyvenimo sąlygos panašios į vergystę; dėl trumparegių ekonominių politikų daug jaunų žmonių neturi darbo; savo akimis matome narkomanijos ir prostitucijos dramą, paniekintus, atstumtus žmones, benamius mūsų miestų gatvėse, migrantus, kurie nesulaukia kitų solidarumo ir kurių likimas tampa politinių spekuliacijų objektu.
Psalmė su skausmingu realizmu kalba apie nesiskaitymą su vargstančiaisiais, jų išnaudojimą, liūdnomis spalvomis piešia neteisingumo ir kančios situacijas, kuriose vargstantieji skendi. Tačiau nepaisant visko, ten pat randame ir labai gražų vargstančio žmogaus apibrėžimą: jis yra tas, kuris pasitiki Viešpačiu, kuris žino, kad Viešpats jo nepaliks. Šventajame Rašte vargstantysis – tai viltimi gyvenantis žmogus.
Turtingieji gali apsitverti aukštais mūrais, gali aklinai uždaryti duris, gali su savo turtais atsiverti nuo vargstančiųjų, tačiau taip nebus amžinai. Ateis „Viešpaties diena“, apie kurią nuo seno kalba pranašai. Bus sugriautos visos sienos, mažumos aroganciją pakeis daugumos solidarumas. Tą patį pabrėžia ir Kristus. „Palaiminti vargdieniai“ – sako jis, skelbdamas Dievo karalystę. Štai kokia yra šios paradoksalios žinios prasmė: Dievo karalystė yra skirta vargstantiesiems, nes jie sugeba ją priimti.
Būdama artima vargstantiesiems Bažnyčia sugeba save suvokti kaip Dievo tautą. Į ją yra susibūrę visų tautų žmonės, kurie nesijaučia nei svetimi, nei atstumti, nes visi keliauja tuo pačiu į išganymą vedančiu keliu. Kas turi vargdienio dvasią, tas nesišalina kenčiančių žmonių, nes juose mato kenčiančio Kristaus kūną. Dėl to, pasak popiežiaus Pranciškaus, rūpinimasis socialine pažanga nėra svetimas Evangelijai, bet išreiškia krikščionių tikėjimo realizmą ir patvirtina jo autentiškumą. Kaip tokio liudijimo pavyzdį popiežius paminėjo šiais metais mirusį kenčiančiųjų ir atstumtųjų apaštalą Jeaną Vanier.
Vargstantiesiems reikia ne tik kasdieninės pagalbos, mūsų atjautos ir solidarumo, bet jiems taip pat reikia Dievo, reikia kartu su jais gyvenančių šventų žmonių liudijamos meilės. Kartais labai nedaug reikia, kad žmogus atgautų prarastą viltį – gana sustoti, nusišypsoti, išklausyti. Minėdami Pasaulinę vargstančiųjų dieną, rašo popiežius, atidėkime į šalį statistikas. Vargstantieji – tai ne skaičiai, bet žmonės, su kuriais mes turime susitikti. Vargstantieji mus veda į išganymą, nes juose sutinkame Jėzų Kristų. (JM / VaticanNews)
