Popiežiai prieš kamerą. Septynių dešimtmečių istorija
Knygoje pristatomas septynių popiežių, nuo Pijaus XII iki Pranciškaus, ryšys su televizija. Jei Leonas XIII buvo pirmasis susipažinęs su kinematografija dar jos atsiradimo laikotarpiu, Pijus XII buvo pirmasis popiežius, pasakęs kalbą per televiziją. Šį istorinį įvykį priminė popiežius Pranciškus 2019 metų Velykinio palaiminimo „Urbi et orbi“ proga.
Pijus XII prieš 70 metų, 1949 metų Velykų proga, kreipėsi į prancūzų televizijos žiūrovus. Jis savo kalboje atkreipė dėmesį, kad popiežiaus žvilgsnis ir tikinčiųjų žvilgsnis gali susitikti televizijos ekrane. Kalbėdamas apie šį istorinį įvykį, popiežius Pranciškus paragino krikščionių bendruomenes naudotis visomis technologijų suteikiamomis galimybėmis skelbti Gerąją Kristaus prisikėlimo žinią, ne tik palaikyti ryšius.
Septyni knygos skyriai pasakoja apie septynių popiežių ryšius su televizija ir jų bendravimą su tikinčiaisiais ir netikinčiaisiais per televiziją. Per televizijos, vėliau interneto suteikiamų galimybių prizmę pasakojama ne tik apie popiežių mokymą ir veiklą, bet ir jų mirtis, laikotarpius nuo vieno pontifikato iki kito. Taip pat kalbama apie Šventojo Sosto žiniasklaidos priemones, ypač apie Pranciškaus pradėtą jų reformą.
Veikalas pasakoja apie Jono XXIII išvykas iš Vatikano – televizija leido visiems būti jo kelionių į Loretą ir Asyžių stebėtojais. Popiežius Susirinkimo atidarymo 1962 metų spalio 11 dienos vakarą paprašęs paliudyti švelnumą šalia esantiems paskutiniesiems, vienišiems, ligoniams, seneliams ir ypač vaikams, kitą dieną apsilankė Romos kalėjime ir vaikų ligoninėje. Daugelis pamatė šių „gerojo“ popiežiaus susitikimų vaizdus.
Popiežių ir televizijos ryšiai dar labiau sustiprėjo pasauliniu mastu per popiežiaus Pauliaus VI pontifikatą. Jis tapo Susirinkimo popiežiumi labiau nei pirmtakas, nes Paulius VI susirinkimą užbaigė, kartu nurodė Bažnyčiai jo įgyvendinimo gaires. Susirinkimo atsinaujinimo dvasioje jis aplankė visus pasaulio žemynus, stiprindamas katalikų tikėjimą. Pirmoji jo tarptautinė kelionė buvo į Šventąją Žemę – pirmasis apaštalo Petro įpėdinio apsilankymas Kristaus ir Petro gimtinėje.
.jpg/_jcr_content/renditions/cq5dam.thumbnail.cropped.750.422.jpeg)
1978-ieji buvo istoriniai metai, Bažnyčiai davę tris popiežius dramatiškomis aplinkybėmis. Sunkiai sirgęs popiežius Paulius VI, jaudindamasis dėl Raudonųjų brigadų teroristų pagrobto bičiulio, buvusio Italijos premjero Aldo Moro, kreipėsi per televiziją į teroristus, drebančiu balsu melsdamas jį išlaisvinti, tačiau netruks politikas buvo rastas nužudytas. Pauliaus VI įpėdinis Jonas Paulius I po trisdešimt trijų dienų mirė ir nauju Romos vyskupu išrinktas Karolis Wojtyla – Jonas Paulius II – iš tuomet komunistinės Lenkijos.
Jono Pauliaus II pontifikatas – ilgiausias praėjusiame šimtmetyje – sutapo su sparčia medijų evoliucija, skaitmeninių technologijų ir interneto atsiradimu. Būtent Jonas Paulius II 1983 metais įkūrė Vatikano televizijos centrą, dabar su kitomis Vatikano medijomis įsiliejusį į naują Šventojo Sosto komunikacijos diskasteriją, kurioje tebeveikia Vatikano radijas su programa ir portalu lietuvių kalba. Jonas Paulius II neslėpė nuo televizijos kamerų net savo fizinės sveikatos negalavimų ir kančios prieš mirtį, jau nebegalėdamas ištarti žodžio, rankos mostelėjimu pasveikinęs žiūrovus savo paskutiniame „Urbi et orbi“.
Visai kitokiems poslinkiams kelią pramynė popiežius Benediktas XVI, 2013 metais pranešdamas apie savo apsisprendimą pasitraukti iš apaštalo Petro sosto, užleisdamas vietą išrinktam naujam popiežiui Pranciškui. Televizijos operatorius galėjo įamžinti istorinį popiežiaus Pranciškaus ir popiežiaus emerito Benedikto XVI susitikimą Kastelgandolfe.
Pasak kardinolo Pietro Parolino, Pranciškus liudija, jog nebėra atstumo tarp popiežių ir medijų: iš ekrano žiūrinčio popiežiaus ir televizijos žiūrovų žvilgsnių susitikimas liudija apie Pranciškaus norą asmeniškai ir su Bažnyčia apkabinti kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį. (SAK / VaticanNews)
