Trečiasis advento pamokslas Vatikane. Dievo Motina
Naujasis Testamentas Marijos nevadina „Dievo Motina“, tačiau yra kitų apibrėžimų, kuriuose Bažnyčia, vadovaujama Šventosios Dvasios, nuo pat pradžių matė glūdinčią šią tikėjimo tiesą. Parašyta, kad Marija pradėjo ir pagimdė kūdikį, kuris yra Aukščiausiojo Sūnus, šventas, Dievo Sūnus (plg. Lk 1, 32. 35). Evangelijos aiškiai sako, kad Marija yra motina sūnaus, kuris yra Dievo Sūnus.
„Dievo Motinos“ titulą Marijai suteikė 431 m. vykęs Efezo susirinkimas. Šio titulo paskelbimas buvo gana ilgo tikėjimo tiesų aiškinimosi proceso rezultatas. Norint atsakyti į klausimą, kas yra Marija, pirmiausiai reikėjo labai gerai išsiaiškinti, kas yra Jėzus. Pasak tėvo Cantalamessa, procesas, atvedęs iki iškilmingo „Dievo Motinos“ titulo suteikimo Marijai, susideda iš trijų etapų. Pirmajame etape visas dėmesys buvo skirtas fizinei, kūniškai motinystei. Tais laikais vyko kovos su gnostikų erezija, neigiančia Jėzaus žmogystę. Tad skelbiant, kad Marija buvo tikroji Jėzaus motina, tuo pačiu buvo tvirtinama, kad Jėzus tikrai turėjo žmogaus kūną. Šiuo laikotarpiu susiformavo mūsų Tikėjimo išpažinimo teiginys, kad Dievo Sūnus „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“.
Vėliau, penktojo amžiaus kristologinių diskusijų laikais, reikėjo apginti Kristaus – Dievo ir žmogaus – asmens vienovę. Tad ir Marijos motinystė jau buvo aiškinama turint prieš akis ne tik Kristaus žmogiškąją prigimtį, bet vieną žmogumi tapusio Žodžio asmenį. Tad jei Marijos pagimdytas Jėzus yra Dievo Sūnus, tai ir Marija yra tikroji Dievo Motina.
„Jei kas nors neišpažįsta, kad Dievas tikrai yra Emanuelis ir kad dėl to Švenčiausioji Mergelė, kuri kaip žmogų pagimdė žmogumi tapusį Dievo Sūnų, yra Theotokos, tebūnie anatema.“ Dievo tauta su dideliu džiaugsmu sutiko šios tikėjimo tiesos paskelbimą. Efezo gyventojai laukė Susirinkimo tėvų prie posėdžių menės, o kai jie išėjo, su deglais rankose, giedodami palydėjo juos į namus, kuriuose buvo apsistoję. Marijos paskelbimas Dievo Motina sukėlė didžiulę mariologinę bangą, kuri nusirito per visą Rytų ir Vakarų krikščioniją: atsirado naujos liturginės šventės, nutapyta daugybė ikonų, Marijai buvo dedikuojamos bažnyčios. Šios džiaugsmo bangos rezultatas yra Romoje tuo laikotarpiu pastatyta Didžioji Marijos bazilika.
Tačiau tai dar ne viskas: paskelbus, kad Marija yra Jėzaus Motina ir Dievo Sūnaus Motina, tai yra pripažinus fizinę ir metafizinę motinystę, buvo žengtas ir trečiasis žingsnis – buvo pripažinta dvasinė motinystė, Marija pripažinta tikėjimo motina. Marija yra pirmoji ir švenčiausioji Dievo dukra, pirmoji ir klusniausioji Kristaus mokinė.
Tėvas Cantalamessa paminėjo dar vieną tikėjimo tiesos, kad Marija yra Dievo Motina, aspektą – Marijos motinystę Bažnyčioje. „Bažnyčia ir pati tampa motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus“ (LG 64), – moko Vatikano II Susirinkimas. Bažnyčios tradicija tą patį taiko ir asmeniškai kiekvienam tikinčiajam. Šiame motinystės slėpinyje dalyvauja kiekviena tikinti siela, kuri priima į save Dievo Žodį.
„Šiomis trimis advento meditacijomis, Dievo Motinos vadovaujami, artinomės prie Kalėdų“, – sakė tėvas Cantalamessa, baigdamas penktadienio ryto pamokslą. „Dabar, kai jau prie jų priartėjome, nelieka nieko kito, kaip tik tyliai su džiaugsmu kontempliuoti Dievą, kuris dėl mūsų tapo žmogumi. Šventasis Tėve, garbingieji tėvai, broliai ir seserys, visiems – džiugių Kalėdų!“ (JM / VaticanNews)
