Daugiau apie Pijaus XII pontifikato archyvus
Kas sudaro pontifikato archyvus
Pijaus XII archyvai yra sudaryti iš įvairių blokų: Vatikano archyvų, Popiežiaus valstybės sekretoriato Santykių su valstybėmis skyriaus istorinio archyvo, Tikėjimo mokymo kongregacijos, Tautų evangelizavimo ir Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvų, Apaštalinės penitencijarijos archyvo, Šv. Petro Fabriko bendrojo istorinio archyvo ir kt.
Vasario 20 – 21 dienomis buvo surengtas archyvų pristatymas platesnei publikai, vasario 27 dieną kelių televizijų komandos buvo pakviestos apsilankyti archyvų saugyklose. Nurodoma, kad vienu metu visuose archyvuose gali dirbti apie 120 tyrinėtojų. Kai kuriais atvejais dokumentai pasiekiami skaitmeniniu pavidalu. Kitais atvejais skaitmeniniu pavidalu galima susipažinti su inventorizacijos sąrašais.
Popiežiaus Eugenio Pacelli pontifikato laikotarpis, apėmęs labai sunkius ir sudėtingus metus, yra įdomus nemažam skaičiui istorikų. Vatikano archyvai pranešė, kad šiuo metu jau yra rezervuotos visos vietos iki gegužės arba birželio mėnesio. Istorijos tyrinėtojai nori daugiau sužinoti apie dramatiškus pasaulinio konflikto metus, pirmuosius pokario metus, Vakarų ir Rytų blokų priešpriešą, pačios Katalikų Bažnyčios transformaciją. Tai buvo periodas, kai joje gimė įvairios naujos institucijos, kai ji tapo mažiau europocentrine ir daugiau pasauline.
1950 metais Romoje buvo paskelbti Šventieji Metai, popiežius Pijus XII nuolatos priimdavo daugybę įvairiausių profesijų žmonių iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, 1952 metais jo audiencijose apsilankiusių asmenų skaičius siekia beveik pusę milijono. Jis kreipėsi į medikus, menininkus, mokslininkus, našlaičius, karo veteranus, žurnalistus, kalnakasius ir daugybę kitų. Archyvai rodo, kad norėdamas pasakyti svarų, stiprinantį, guodžiantį žodį popiežius šiems susitikimams daug ir nuolatos rengėsi tiek malda, tiek techninių ir mokslinių detalių apžvalga.
Bendra archyvų praktika
Didelį skaičių istorikų domina Pijaus XII laikysena 20 amžiaus totalitarinių režimų atžvilgiu, žydų persekiojimo ir genocido klausimu. Šiuo požiūriu pasitaiko priekaištų, kad Pijaus XII archyvai atveriami tik dabar, o ne anksčiau. Kai kada juose įterpiamos užuominos, kad tai daroma slepiant nepatogius faktus. Tačiau Šventasis Sostas laikosi bendros tarpvalstybinės praktikos, jog archyvai plačiajai publikai atveriami ne mažiau kaip po 50 metų, kai kurios valstybės numato ir ilgesnį laikotarpį, iki 100 metų. Archyvų atvėrimas gali priklausyti nuo dokumentų tipologijos: antai Italija su užsienio reikalais susijusius dokumentus atveria po 50 metų, tačiau su tais, kurie susiję su privačiu asmenų gyvenimu, leidžia susipažinti po 70 metų. Lietuvos archyvų įstatymas numato, kad priėjimas prie tokių dokumentų galimas 30 metų po asmens mirties, o kai kuriais atvejais – 70 metų po dokumento sudarymo. Pijaus XII archyvo atidarymas, praėjus 81 metams nuo jo išrinkimo (1939 kovo 2 d.) ir 62 metams nuo jo mirties, atitinka bendrą praktiką. Šventasis Sostas taip pat laikosi praktikos atverti visus vieno pontifikato dokumentus, o ne kasmet po dalį. Tai bendra taisyklė. Tačiau tam tikrais atvejais gali būti leidžiama tirti bei publikuoti dalies periodo dokumentus.
Laukiant dirbtinio intelekto technologijų
Kitas faktorius yra dokumentų rodyklių ir nuorodų sudarymas, be kurių archyvai teikia mažai naudos, kai kalbama apie milijonus puslapių. Turime taip pat atsiminti, kad kasmet dokumentų srautas augo. XIX amžiaus pabaigoje veikė 4 nunciatūros, šiandien diplomatiniai ryšiai palaikomi su 183 valstybėmis. Dokumentų sisteminimas yra daug metų reikalaujantis darbas. Pijaus IX pontifikato (1846–1878) dokumentai atverti mokslininkams 1966 metais, Pauliaus VI pontifikato metu, tačiau jų sisteminimas pradėtas keliolika metų anksčiau, būtent Pijaus XII pontifikato metu. 2006 metais istorikams atvertus Pijaus XI pontifikato (1922–1939) dokumentus ketverius metus sistemino dvidešimties žmonių komanda, kuri baigusi šį darbą ėmėsi jo įpėdinio Pijaus XII pontifikato dokumentacijos, kurią sudaro per 16 milijonų puslapių. Tai 73 apaštalinių nunciatūrų dokumentai, 21 Romos kurijos institucijų fondas, keliolika kitų fondų ir serijų.
Viliamasi, kad šią dokumentų sisteminimo užduotį ateityje, galbūt jau netolimoje, pavyks pagreitinti kombinuojant dirbtinio intelekto ir optinio teksto atpažinimo technologijas. Naudodami šias technologijas 2018 metais vieno Romos universiteto tyrėjai ir Vatikano archyvo ekspertas Marco Maiorino vykdė projektą Codice Ratio ir eksperimentavo su senoviniu ranka rašyto teksto atpažinimu ir skaitmeninimu. Pasak jų, rezultatai buvo gana geri, o technologijų pritaikymo galimybės didelės.
Iliustracijai galima pateikti dar vieną pavyzdį: Popiežiaus valstybės sekretoriato bendrųjų reikalų dokumentacija sudėta į beveik 5 000 dėžių, o vien jų skrupulingą inventorizacijos sąrašą, kurį rengė keliolika archyvistų, sudaro beveik 15 000 puslapių. Šie skaičiai leidžia geriau įsivaizduoti, koks didelis darbas yra ne vien archyvų sisteminimas, bet ir jų tyrinėjimas. Nors neabejotina, kad netrukus istorikai paskelbs įdomių puslapių iš Pijaus XII pontifikato archyvų, iš tiesų išsamių ir organiškų studijų gali tekti palaukti kelerius metus ar net keliolika. (RK/ Vatican News)
