Benedikto XVI sukaktys. Nieko labiau nebranginti už Kristaus meilę
Galima sakyti, kad Josepho Ratzingerio, vieno iškiliausių Bažnyčios naujausių laikų teologų, išrinkimas popiežiumi 2005 metais daugeliui, įskaitant jį patį, buvo staigmena. Ne paslaptis, kad tuomet 78 metų Kardinolų kolegijos dekanas Josephas Ratzingeris svajojo apie ramų pasitraukimą iš atsakingų pareigų Romos kurijoje, kur tarnavo vos ne visą šv. Jono Pauliaus II pontifikatą. Jis tikėjosi galėsiąs parvykti iš Romos į gimtąją Bavariją, ten gyventi su vyresniuoju broliu Georgu, atsidėti savo raštų leidybai ir įgyvendinti svajonę parašyti dar vieną veikalą apie Jėzų iš Nazareto. Viskas išėjo kitaip. 115 konklavoje dalyvavusių kardinolų, įkvėptų Šventosios Dvasios, jį išrinko naujuoju Romos vyskupu.
Dar didesnė staigmena už išrinkimą buvo 2013 metų pradžioje jo pareikštas apsisprendimas dėl silpstančių dvasinių jėgų atsisakyti popiežiaus pareigų ir sukviesti kardinolus į konklavą, kad jie šias pareigas pavestų naujam Petro įpėdiniui. Benedikto XVI popiežiavimas tokiu būdu pasibaigė jo paties nurodytą dieną ir valandą: 2013 metų vasario 28-ąją, 20 val. Romos laiku.
Popiežiaus Ratzingerio pontifikatas nuo pirmųjų dienų buvo „yrimasis į gilumą“, sekant šv. Jonu Pauliumi II. „Prieš mano akis stovi popiežiaus Jono Pauliaus II liudijimas. Jis paliko Bažnyčią daug drąsesnę, daug laisvesnę ir daug jaunesnę. Bažnyčią, kuri pagal jo pavyzdį ir jo mokymą ramiai žiūri į praeitį ir nebijo ateities“, – pasakė popiežius Benediktas XVI rytojaus dieną po išrinkimo, balandžio 20 dieną, su visais kardinolais Siksto koplyčioje aukodamas konklavos uždarymo Mišias.
„Dievo gailestingumo dovanos supratimas viešpatauja mano širdyje. Laikau tai ypatinga Jono Pauliaus II man išmelsta malone. Jaučiu jo stiprią ranką, spaudžiančią manąją; matau jo besišypsančias akis ir girdžiu jo žodžius man: „Nebijok!“.“
„Esu pasirengęs pradėti ypatingą Petro tarnystę Visuotinės Bažnyčios labui, nuolankiai pavesdamas save Dievo Apvaizdai. Atnaujinu visišką ir besąlyginę savo ištikimybę Kristui: „Tavim pasitikiu, Viešpatie; nebūsiu sugėdintas per amžius!“.“
Nors paprastai laukiama, kad naujasis popiežius paskelbtų savo tarnystės programą, Benediktas XVI to nepadarė. Prisitatęs kaip „paprastas ir nuolankus Viešpaties Vynuogyno darbininkas“ (2005 balandžio 19 d.), Josephas Ratzingeris iškilmingoje popiežystės inauguracijoje (2005 balandžio 24 d.) pareiškė, kad jo programa – vykdyti ne savo valią ar idėjas, bet su visa Bažnyčia klausyti Viešpaties žodžių ir valios, leistis jo vadovaujamam, kad jis pats vestų Bažnyčią: nieko labiau nebranginti už Kristaus meilę. Šį šv. Kiprijonui priskirimą patarimą Šv. Benediktas Nursietis savo mokiniams pasiūlė priimti kaip gyvenimo programą, todėl jį įrašė į benediktinų regulą:
„Tegul niekas neseka tuo, ką mano esant naudinga sau, bet verčiau tuo, kas naudinga kitam. Vieni kitus temyli tyra broliška meile, tegul iš meilės bijo Dievo (...), tegul nieko nebrangina labiau už Kristų, idant jis mus visus nuvestų į amžinąjį gyvenimą“ (Regulos 72 skyrius: „Apie teisingą uolumą“).
Popiežius Josephas Ratzingeris, kuris pasivadino Benediktu, kaip jam dvasiškai ypatingai artimas Europos globėjas, jo kvietimą nieko labiau nebranginti už Kristaus meilę (lot. „Nihil amori Christi praeponere“; Regulos 4 skyrius: „Apie gerus darbus“) paaiškino įsimintinais žodžiais: „Tai šventumo esmė, kiekvienam krikščioniui tinkamas siūlymas, ypač svarbus mūsų laikų pastoracijai, galintis žmogaus gyvenimui ir istorijai suteikti tvirtą dvasinį pagrindą“. (SAK / Vatican News)
