Kardinolas Tagle ragina panaikinti vargstančių kraštų skolas
„Dabar pastebime, kad neturime pakankamai apsauginių kaukių, o šaudmenų – perteklius!“, – pasakė filipiniečių kilmės kardinolas. „Neturime pakankamai dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų, o turime milijonus pesų, dolerių ir eurų pirkti lėktuvui, kuriuo galima pulti žmones.“
Tų būtiniausių įrenginių trūkumas gali vargstančius kraštus ir jų gyventojus nuvesti prie kapo duobės, perspėjo Tautų evangelizavimo kongregacijos, dėmesį skiriančios ypač Afrikos ir Azijos kraštų Bažnyčioms, vadovas. Kardinolas paragino turtingesnes pasaulio šalis atleisti vargstančius kraštus nuo jiems uždedamų per didelių paskolų palūkanų, kad galėtų spręsti pačias svarbiausias pandemijos sukeltas problemas. Atleidimas nuo palūkanų leistų į kapo duobę pakliuvusiems kraštams išgyventi.
Tagle įsitikinęs, kad reikia dar daugiau – reikia perskirstyti karines išlaidas kitiems tikslams – švietimui, būstui, maistui. Tik tokiomis priemonėmis bus galima užtikrinti tikrą saugumą ir leisti „pakilti iš kapo duobės“.
Kardinolo išsakytos mintys nėra naujos. Priminsime, jog panašią mintį ne kartą išsakė visi pastarųjų dešimtmečių popiežiai. Šv. Jonas Paulius II prieš dvidešimt dvejus metus pranešdamas apie Didžiojo 2000 metų krikščionybės jubiliejaus skelbimą, priminė vargingesnius kraštus slegiančią didžiulę skolų naštą.
Kreipdamasis į visus tikinčiuosius kelyje į trečiąjį tūkstantmetį, Didžiojo jubiliejaus skelbimo bulėje „Incarnationis mysterium“, be daugelio kitų temų, popiežius kalbėjo apie naujas vergijos formas. Pasak šv. Jono Pauliaus II, „vienas Dievo gailestingumo ženklų, ypač reikalingas šiandien, – tai artimo meilė, atmerkianti mūsų akis vargšų ir visuomenės atmestųjų poreikiams. Ši padėtis šiandien apima plačius visuomenės sluoksnius ir dengia savo mirties šešėliu ištisas tautas. Žmonija susiduria su naujomis, subtilesnėmis negu praeityje vergijos formomis; daugybei žmonių laisvė tebėra žodis be turinio. Kai kurias tautas, ypač vargingesnes, slegia tokia didžiulė skolų našta, kad jos praktiškai nebeįmanoma išmokėti. Todėl tampa aišku, jog jokia tikra pažanga neįmanoma be visų kalbų, rasių bei religijų tautų veiksmingo bendradarbiavimo. Turi būti pašalintos priespaudos formos, sudarančios sąlygas vieniems dominuoti kitų atžvilgiu: tai nuodėmė ir neteisybė. Tas, kuris rūpinasi vien žemiškųjų turtų kaupimu (plg. Mt 6, 19), nėra „turtingas pas Dievą” (Lk 12, 21).
Reikia taip pat sukurti naują tarptautinio solidarumo ir bendradarbiavimo kultūrą, kur visi, ypač turtingi kraštai ir privatus sektorius, imtųsi atsakomybės, kurdami ekonomikos modelį, tarnaujantį kiekvienam asmeniui. Nereikia atidėlioti laiko, kai vargšas Lozorius galės atsisėsti greta turtuolio bei dalyvauti tame pačiame pokylyje, nebus priverstas maitintis trupiniais, nubyrančiais nuo turtuolio stalo (plg. Lk 16, 19–31). Begalinis skurdas yra prievartos, pykčio ir skandalų šaltinis; jo šalinimas yra darbas, pasitarnaujantis teisingumui, taigi ir taikai.“
Šv. Jonas Paulius II dar aiškiau kalbėjo 2000 metų gegužės 1 dieną per Didžiojo jubiliejaus Mišias darbo pasauliui. Popiežius patikino, jog pasauliui ypač reikia globalizuoti solidarumą. Jis kalbėjo:
„Jubiliejus yra tinkama proga atsižvelgti į skurdą ir marginalizavimą, ne tik pavienių asmenų, bet ir grupių ir tautų. Priminiau Didžiojo jubiliejaus skelbimo bulėje, jog „kai kurias tautas, ypač vargingesnes, slegia tokia didžiulė skolų našta, kad jos praktiškai nebeįmanoma išmokėti“ (Incarnationis mysterium, 12).“ „Reikia sumažinti ar net visai panaikinti šią skolą“, – pridūrė šv. Jonas Paulius II, – „tai itin geidžiamas jubiliejaus gestas. Tai kreipimasis į turtingąsias ir išsivysčiusias valstybes, taip pat į tuos, kurie valdo didelį kapitalą, ir tuos, kurie sugeba sužadinti tautų solidarumą.“ (SAK / Vatican News)
