Penktosios „Laudato si‘“ metinės. „Viskas susiję“
Enciklikoje organiškai susiejamos didžiosios dabartinės problemos, vadovaujamasi principu, jog viskas yra susiję, pateikiamas krikščioniškas žvilgsnis.
Pasak Tornielli, enciklikos sukakties minėjimas neturi būti paprastas ritualinis paminėjimas. Enciklika yra realistiška ir konkreti, ji skatina mąstyti ir veikti. Su enciklikos pasirodymo data susieta „Laudato si‘“ savaitė yra proga peržiūrėti ir patikrinti, kas jau nuveikta, apibendrinti geras patirtis ir praktikas, pasidalyti jomis su kitais. Enciklikos perspektyva labai naudinga ir dabartiniam metui, kai visas pasaulis kovoja su koronaviruso pandemija.
Andrea Tornielli primena vieną iš pagrindinių enciklikos principų – viskas yra susiję. Popiežius argumentuotai ir įtaigiai parodo, kad negalime atsieti socialinių klausimų ir aplinkosauginių problemų, migracijos ir aplinkos degradavimo arba išnaudojimo. Ekologinių problemų šaknys dažnai yra etinės, kultūrinės ir dvasinės. Kita vertus, tai nėra praeities nostalgija, troškimas atsukti laikrodžio rodyklę atgal, ja nėra raginama sugrįžti į idilišką būklę, tariamai gyvavusią iki industrijos išvystymo. Tuo pat metu Pranciškus nesibaimina įvardyti, aprašyti ir kritikuoti betarpiško pelno siekį, technologijos paradigmą, rinkos sudievinimą, kurie lemia autodestruktyvius veiksmus.
„Laudato si‘“ enciklikoje pakartojami rūstūs mokslininkų perspėjimai dėl jau padarytos žalos gamtai, sau patiems ir net ateities kartoms. Ateinančiais dešimtmečiais ši žala gali daug kartų išaugti. Enciklikoje perspėjama aklai nesikliauti technokratine paradigma, kuri žada, jog technika gali išspręsti visas problemas, jog galime manipuliuoti gamta kaip tik įsigeidžiame. Tai siauras ir redukuojantis žvilgsnis. Iš kitos pusės, enciklika neskleidžia katastrofiško ir fatališko žvilgsnio į ateitį, neskatina pesimizmo žmonių ir žmonijos atžvilgiu. Žmonija gali ištiesti ranką visai kūrinijai ir gyventi darnoje su ja.
Pasak Andrea Tornielli, tai, ką globalinės pandemijos krizės metu patiria visas pasaulis, dar kartą patvirtina enciklikos principą, jog viskas susiję. Skubėjome pirmyn, jautėmės stiprūs, viską galintys, troškome greitai užsidirbti, norėjome daugiau daiktų, užmerkėme akis prieš karus, pasaulinį neteisingumą, užsikimšome ausis, kad negirdėtume vargšų skundo ir ekosistemos aimanų. Pasidavėme iliuzijai, jog galime visada likti sveikti pasaulyje, kuris serga, greta kitų, kurie serga. Kovo 27 dienos maldoje prie Šv. Petro bazilikos popiežius priminė, kad pandemija nutraukė skraistę nuo akių, parodė mūsų trapumą ir priklausymą vienas nuo kito.
Viskas susiję – mūsų santykis su Dievu, savimi, su kitais, su gyvuoju pasauliu, su likusia kūrinija, kurios negalima vadinti paprasčiausiais objektais. Viename iš paskutinių skirsnių popiežius, remdamasis šv. Bonaventūros įžvalgomis, pažymi:
„Dieviškieji Asmenys yra susiję subsistenciniais santykiais, o pasaulis, sukurtas pagal dieviškąjį pavyzdį, yra santykių audinys. Kūriniai krypsta į Dievą, o kiekvienai gyvai būtybei savo ruožtu būdinga krypti į kitą taip, kad visatoje galime aptikti nesuskaičiuojamų pastovių, tarp savęs paslaptingai susipynusių ryšių. Tai ne tik skatina stebėtis daugialypiais kūrinių saitais, bet ir verčia atrasti raktą savo paties įgyvendinimui. Juk žmogus auga, bręsta ir šventėja tiek, kiek įsitraukia į santykį, kai išeina iš savęs gyventi bendrystėje su Dievu, su kitais ir su visais kūriniais. Taip jis į savo egzistenciją įsileidžia trejybinę dinamiką, Dievo jam įspaustą per sukūrimą. Visa yra susiję, ir tai kviečia mus ugdyti pasaulinio solidarumo dvasingumą, kylantį iš Trejybės slėpinio (240 sk.).“ (RK / Vatican News)
