Prie misijos ištakų: tai ne strategija, o džiaugsmas ir dovana
Pasak jo, popiežius siunčia stiprią žinią Popiežiškųjų misijų asociacijų nariams. Pateikęs konkrečių nurodymų, Šventasis Tėvas priminė vienintelį tikrąjį Bažnyčios misionieriškų veiksmų šaltinį, tuo pat metu prašo išvengti kai kurių konkrečiai įvardytų ir Bažnyčios misiją iškraipančių ligų.
Pasak Pranciškaus, krikščioniškai misijai neturi būti taikomos tokios pasaulietiškos sąvokos kaip veiksmingumas ar techninės–profesinės kompetencijos. Krikščioniška misija užgimsta džiaugsmo pilnatvėje, kurią dovanoja Viešpats, ir yra Šventosios Dvasios vaisius. Tai džiaugsmas, kurio niekas negali suteikti savo iniciatyva, tai – malonė. Būti misionieriumi reiškia perduoti gautą didelę ir nepelnytą malonę, kitaip tariant, atspindėti Kito dieviškąją šviesą, kaip mėnulis atspindi saulės šviesą.
Popiežius patikino, jog „liudytojai kiekvienoje žmogiškoje situacijoje yra tie, kurie patvirtina tai, ką atlieka kažkas kitas. Šia prasme ir tik šitaip galime būti Kristaus ir jo Dvasios liudytojai“. Tai yra pirmųjų amžių Bažnyčios tėvų pamiltas vadinamasis mėnulio slėpinys. Jiems buvo aišku, kad Bažnyčia kiekvieną akimirksnį gyvuoja Kristaus malonės dėka. Kaip mėnulis, taip pat Bažnyčia nešviečia savo šviesa. O kai pernelyg žvelgia į save, pasikliauja savo gebėjimais, – tik iškelia save pačią ir daugiau niekam nebeskleidžia šviesos.
Popiežius žinioje dalijasi apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ mintimis ir primena, kad Evangelijos skelbimas ir tikėjimo išpažinimas neturi nieko bendra su politiniu, kultūriniu, psichologiniu ar religiniu prozelitizmu. Bažnyčia auga pasaulyje per patrauklų sužavėjimą ir „jei sekame Jėzaus pėdomis džiaugdamiesi, kad jis mus sužavėjo, kiti tai pastebi. Ir gali tuo stebėtis“.
Popiežius žinioje leidžia suprasti, jog reikia atsisakyti tam tikro nusistatymo misionieriškumą laikyti elitaristiniu – suplanuotu raštinėse, kuriamu ir vykdomu strategijomis, diegiančioms supratimą diskusijomis, atsišaukimais, aktyvizmu, ugdymo programomis. Iš teksto taip pat galima suprasti, jog Romos vyskupas šį pavojų laiko realiu, todėl jo žodžiai skirti ne vien tik Popiežiškųjų misijų asociacijoms, į kurias jis konkrečiai kreipiasi. Siekiant išvengti savęs iškėlimo, noro vadovauti ir misionieriavimą pavesti aukšto rango specialistam, kuriems pakrikštytųjų tauta yra tik mobilizuotina ir prikeltina nerangiųjų masė, Pranciškus primena kai kuriuos krikščioniškai misijai būdingus bruožus: padėką ir malonę, nuolankumą, artumą žmonėms ten, kur jie gyvena, ir su tokiais, kokie jie yra, ypač su mažaisiais ir vargstančiaisiais. (SAK / Vatican News)
