Paskelbtas naujas Katechezės vadovas
Naująjį Katechezės vadovą parengė Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba. Tai jau trečiasis toks vadovas. Pirmasis buvo paskelbtas 1971 m., tai yra netrukus po Vatikano II Susirinkimo. Antrasis – 1997 m. Dabar skelbiamą Katechezės vadovą popiežius Pranciškus patvirtino šių metų kovo 23 d., kai Bažnyčia mini šešioliktajame amžiuje gyvenusį ispaną vyskupą, Lotynų Amerikos evangelizuotoją šv. Turibijų Mogrovejo.
Naujasis Katechezės vadovas – tai daugiau kaip 300 puslapių dokumentas, susidedantis iš trijų dalių ir dvylikos skyrių. Visų pirma primenami trys pamatiniai evangelizavimo principai: liudijimas – Bažnyčia auga ne prozelitizmo dėka, bet patraukdama kitus krikščionių liudijimo pavyzdžiu; gailestingumas – jis visada atsispindi tame, ką krikščionys skelbia ir daro; dialogas – tai atviras ir nuoširdus santykis su visais žmonėmis.
Pirmoji naujojo Katechezės vadovo dalis pavadinta: „Katechezė Bažnyčios vykdomoje evangelizavimo misijoje“. Čia visų pirma kalbama apie katechetų formaciją. Katechetas – tai žmogus, kuris „yra katechetas“, o ne tik „dirba katecheto darbą“. Mokytojai, ugdytojai katechetai visada turi gerbti kito žmogaus laisvę. Turi būti užtikrinta maksimali nepilnamečių ir kitų pažeidžiamų asmenų apsauga. Svarbus katecheto asmeninis kūrybingumas, sugebėjimas gerai naudotis turimomis priemonėmis ir instrumentais. Labai svarbus „bendrystės stilius“, kuris turi atsispindėti visoje katecheto laikysenoje.
Antroji dalis skirta „Katechezės procesui”. Joje daugiausiai dėmesio skiriama šeimai, kuri yra „aktyvus evangelizavimo subjektas ir natūrali vieta, kur žmonės paprastai ir spontaniškai gyvena pagal savo tikėjimą“. Krikščioniškoji žinia perduodama liudijimu, nuolankiu gyvenimo stiliumi, atjauta ir gerumu. Kalbant apie šeimą, paminėtos ir nestandartinės šeimos. Bažnyčia turi būti artima ir joms, turi jas palydėti, stengtis išklausyti ir suprasti, padėti neprarasti vilties. Šioje dalyje, kartu su šeima, paminėti ir žmonės, kuriems reikia ypatingo dėmesio – neįgalieji, migrantai, kaliniai, vargstantieji. Katechezės procese visiems turi būti aišku, kad Bažnyčia yra kenčiančiųjų pusėje. Katechezė turi ugdyti evangelinę neturto dvasią, broliškumą, skatinti solidarumą su vargstančiaisiais, drąsinti kovoti su neteisingumu.
Trečiosios Katechezės vadovo dalies pavadinimas – „Katechezė vietinėse (dalinėse) Bažnyčiose“. Joje kalbama apie konkrečias situacijas, kontekstus ir aplinkas, kur vyksta katechezės. Pradedama nuo parapijų, katalikiškų mokyklų ir tikybos pamokų. Viename paragrafų patikslinama, kad katechezė ir tikybos pamokos, – tai du skirtingi dalykai. Religinis žmogaus egzistencijos vaidmuo yra labai svarbus, dėl to tėvai turi teisę reikalauti, kad tikybos mokymas nebūtų pašalintas iš jų vaikų integralaus ugdymo. Toliau paminėti katechezės ir ekumenizmo bei katechezės ir tarpreliginio dialogo ryšiai. Katechezė turi skatinti krikščionių vienybės troškimą. Dialogui su kitomis religijomis reikalingas ir religinio pliuralizmo kontekstas, ir kartu tvirtas savo tapatybės suvokimas. Šitaip dialogas tarnaus taikai ir teisingumui, griaus stereotipus, saugos nuo fundamentalizmo.
Trečiojoje vadovo dalyje kalbama ir apie per pastaruosius dešimtmečius pasikeitusią komunikavimo paradigmą. Naujų technologijų dėka sukurti komunikavimo būdai jaunajai žmonių kartai yra savaime suprantami ir visiškai natūralūs. Tačiau reikia atsiminti, kad naujoji komunikacija reikalauja atsakomybės ir išminties. Reikia atsiminti izoliacijos ir vienatvės pavojų, negalima aklai nekritiškai tikėti interneto paieškos variklių surandamais atsakymais, reikia neprarasti sugebėjimo atskirti tiesą nuo netiesios ir tai, kas kokybiška nuo to, kas nekokybiška. Naujosios komunikacijos pasaulis, sakoma dokumente, – tai nauja erdvė, kurioje turime įkultūrinti Evangelijos žinią.
Kalbama ir apie Bažnyčios misijos santykį su mokslo ir technologijų sferomis, primenama pareiga siekti, kad pažanga visada tarnautų žmogaus gerovei. Kalbama ir apie biologinės, socialinės ir psichologinės lyties netapatumo problemą, kuriai apibrėžti naudojamas „gender“ terminas. Bažnyčia neturi teisti šių žmonių, turi juos palydėti.
Baigiamuosiuose dokumento skyriuose primenamas „ekologinio atsivertimo“ būtinumas. Bažnyčios misijoje ir katechezėje turi būti kalbama apie visų bendrą atsakomybę už kūriniją. Kalbama apie Bažnyčios socialinio mokymo indėlį į visuomenės gyvenimą, apie dirbančiuosius ir neturinčius darbo, apie pareigą ginti silpnuosius ir atstumtuosius.
Pačioje pabaigoje pateikiama praktinių nuorodų vyskupų konferencijoms, kaip rengti vietinius katekizmus, kokia jų aprobavimo tvarka. (JM / Vatican News)
