Atnaujinta Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos sudėtis
Kaip liudija apaštalų laiškai, Apaštalų darbų knyga ir kiti pirmųjų krikščioniškų bendruomenių gyvenimą perteikiantys istoriniai šaltiniai, nuo pat pradžių šios bendruomenės susidūrė su skilimo pagundomis, priešingai Viešpaties Jėzaus troškimui, maldai ir priesakui, kad Jo mokiniai „būtų viena“. Ta pati istorija rodo, jog skilimo pagundoms dėl įvairių priežasčių pasiduota ne kartą. Tuo pat metu buvo ne vienas bandymas suvokti, kaip vienybė galėtų būti atkurta.
20 amžiaus pradžioje tarp įvairių konfesijų krikščionių kilo naujas krikščionių vienybės – ekumenizmo – sąjūdis, kuris skatino krikščionis kritiškai permąstyti tarpusavio santykius ir stengtis nutraukti tarpusavio susiskaldymo skandalą, kuris žmonių akyse iš krikščioniškos žinios, kurią jiems skelbti patikėjo Dievas, atėmė tikėtinumą. Bėgant dešimtmečiams įsisąmoninta, kad vienybė nėra vien žmogiškų pastangų ar derybų vaisius, bet Dievo malonė. Vienybė taip pat nėra visų suvienodinimas, o vienas iš būdų kurti vienybę – tai pažinti ir pripažinti, ką Šventoji Dvasia nuveikė broliuose.
Su Vatikano II Susirinkimu ekumenizmas tapo ir bendru Katalikų Bažnyčios gyvenimo principu, šiandien netgi kanonų teisė nurodo, kad ekumenizmas yra vienas iš kiekvienos vyskupijos ganytojo uždavinių. Tačiau dar prieš Susirinkimą, 1960 metų birželio 5-ąją, šv. Jonas XXIII įsteigė „Sekretoriatą krikščionių vienybei skatinti“, kurio vadovavimą patikėjo vokiečiui jėzuitui, kardinolui Augustinui Bea, biblistui.
Pasak dabartinio Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo Kurto Kocho, ekumenizmo plėtrai iš tiesų tinka evangelinis palyginimas apie garstyčių grūdelį. Šis esąs pats mažiausias iš visų, bet iš jo išaugęs augalas savo dydžiu pranoksta visus kitus, pasodintus darže. Dar visai neseniai kai kurias ekumenines iniciatyvas, tokias kaip bendras katalikų ir protestantų Reformacijos sukakties paminėjimas, buvo sunku įsivaizduoti. Tačiau tai ne proga pabrėžti vienos kurios nors pusės triumfalizmą, o atgailauti už klaidas ir įžeidimus, melstis už vieningą ateitį. Teologiniame, sielovadiniame ir gyvenimo ekumenizme nuveikta tiek daug, kad iškilo, kaip ne kartą perspėta, paradoksalus pavojus – pamiršti, kas nuveikta, ir pradėti viską iš naujo. Tačiau nėra abejonių, kad iš ekumeninio garstyčios grūdelio išdygusiam augalui dar skirta augti, o popiežiai ne kartą deklaravo, kad tai nesibaigiantis procesas, kuriam jie pasiryžę skirti daug jėgų ir maldų. Kasdienis ir dažnai neregimas Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos darbas liudija šį įsipareigojimą.
Šiomis dienomis popiežius Pranciškus iš dalies atnaujino šios Tarybos sudėtį, paskyrė kelis narius ir kelis konsultorius. Naujais Popiežiškosios krikščionių tarybos nariais tapo kardinolas Josephas Tobinas iš JAV, arkivyskupai Mario Grechas ir Paulo Costa, iš Maltos ir Brazilijos. Grechas paskirtas Vyskupų Sinodo progeneraliniu sekretoriumi. Taip pat jaus paskirti vyskupas iš Libano Paul Rouhana, maronitas, bei vyskupas Ričardas Kuuia Baawobr iš Ganos.
Tarp naujų konsultorių – arkivyskupas Giacopmo Morandi, Tikėjimo mokymo kongregacijos sekretorius, ir arkivyskupas Giorgio Demetrio Gallaro, Rytų Bažnyčių kongregacijos sekretorius. (RK / Vatican News)
