Dvasininkijos kongregacijos instrukcija: parapija – visų jos narių namai
Pirmadienį Vatikane pristatyta Dvasininkijos kongregacijos parengta instrukcija – tai ne naujas teisinis dokumentas, o tik praktinės nuorodos, kaip taikyti galiojančias normas, kad kiekvienas pakrikštytasis galėtų uoliau, sklandžiau ir su didesne atsakomybe dalyvauti savo vietinės bendruomenės gyvenime, kad vietinė bendruomenė, parapija savo veikla, joje atsakingai dalyvaujant visiems jos nariams, vis labiau būtų išeinanti Bažnyčia.
Instrukcija susideda iš dviejų dalių, kurias iš viso sudaro vienuolika skyrių. Pirmoje dalyje kalbama apie naujos, mūsų laikų reikalavimus atitinkančios sielovados gaivinimą; antroje – aptariami įvairūs praktiniai darbo ir atsakomybės pasiskirstymo parapijos viduje aspektai.
Parapija yra namų namai, šeima, sujungianti jos teritorijoje gyvenančias tikinčias šeimas ir visus bendruomenės narius, sakoma pirmoje dokumento dalyje. Pastarojo meto socialiniai ir kultūriniai procesai – globalizacija, nauji komunikavimo būdai – labai paveikė žmonių gyvenimą, visų pirma pakeitė santykį su teritorija, kuri dabar suvokiama ne tik kaip geografinė erdvė, bet ir kaip egzistencinė aplinka. Tai meta iššūkį ir parapijos kaip vietinės bendruomenės modeliui, reikalauja iš jos lankstumo, sugebėjimo atsiliepti į naujų laikų atneštus pokyčius, tarnauti kintančiais laikais gyvenantiems žmonėms. Pastangas išlikti tikinčiais vienijančia ir Evangeliją bei artimo meilę liudijančia bendruomene, bet kartu ir neatitrūkti nuo kintančio žmonių gyvenimo instrukcija įvardija kaip nuolatos vykstantį sielovadinį atsivertimo procesą.
Toliau dokumente kalbant apie konkrečius iššūkius pirmiausiai svarstoma, kaip parapijų tinklas turi atitikti kintančią demografinę situaciją, kad parapija įkūnytų Bažnyčios artumą žmonėms.
Kalbant apie vaidmenų ir tarnysčių pasiskirstymą parapijos bendruomenės viduje, pabrėžiama, kad jos vadovas ir ganytojas yra klebonas. Primenama, kad klebono pareigos gali būti suteikiamos tik kunigui. Klebonas, atsakingas už sielovadą ir už parapijos nuosavybės administravimą, paprastai turėtų būti skiriamas neribotam laikui, kad būtų užtikrintas bendruomenės gyvenimo stabilumas. Vyskupas turi teisę skirti kleboną ir ribotam laikui, tačiau ne trumpesniam kaip 5 metai. Kai klebonui sukanka 75 metai, jis turi moralinę pareigą atsistatydinti, tačiau negali pasitraukti iš pareigų, kol vyskupas nepriims jo atsistatydinimo ir nepraneš apie tai raštu.
Labai svarbią tarnystę parapijoje atlieka diakonai, tačiau jie neturi būti suvokiami kaip pusiau kunigai, pusiau pasauliečiai. Tai dvasininkai, vyskupų ir kunigų bendradarbiai, turintys jiems skirtas specifines evangelizuotojų ir artimo meilės liudytojų pareigas, kurias vykdo tarnaudami vargstantiesiems, administruodami nuosavybę, skelbdami Evangeliją, tarnaudami prie Eucharistijos stalo. Iš parapijoje tarnaujančių vienuolių labiausiai tikimasi, kad jie savo gyvenimu radikaliai liudys Kristaus sekimą. Pasauliečiai raginami aktyviau tarnauti visai bendruomenei, drąsiau imtis atsakomybės už bendruomenės gyvenimą. Pasauliečiai taip pat gali dalyvauti liturgijos šventime, atlikdami akolitų ir lektorių pareigas, kurios jiems suteikiamos kaip pastovios tarnystės. Esant poreikiui, vyskupas, gavęs Šventojo Sosto leidimą, pasauliečiams gali suteikti nenuolatinį įgaliojimą vadovauti Žodžio liturgijai, krikšto, santuokos, laidotuvių apeigoms. Šioje dokumento dalyje primenama, kad katalikui pasauliečiui negali būti suteikta teisė sakyti homilijos Mišių metu.
Turi būti įkurtos tarybos, padedančios klebonui administruoti parapiją ir planuoti sielovados veiklą. Ekonominių reikalų tarybą privalo sudaryti ne amžiau kaip trys asmenys. Ji atlieka patariamąją funkciją tvarkant parapijos nuosavybę, kuri – pabrėžiama instrukcijoje – yra ne klebono, bet parapijos nuosavybė. Ji turi būti administruojama skaidriai ir visa bendruomenė turi būti už ją atsakinga. Rekomenduojama, kad kiekviena parapija turėtų sielovados tarybą, kuri turi būti ne dar vienas biurokratinis darinys, bet grupė, padedanti ugdyti bendrystės dvasingumą.
Instrukcijoje paminėti ir popiežiaus Pranciškaus dažnai smerkti kainoraščiai už sakramentų teikimą. Pasauliečiai laisvanoriška auka atsilygina kunigams už jų aukotas Mišias ir suteiktus sakramentus. Tai, kas vadinama auka, turi būti auka, o ne mokestis. Negali būti jokių sutarčių ir derybų. Kunigai taip pat raginami naudotis pinigais nuosaikiai, gyventi santūriai. Negali būti jokio nesąžiningumo tvarkant bendruomenės turtą. Tikintieji, aukodami parapijos reikmėms, turi matyti, kad jie aukomis išlaiko savo namus. (JM / Vatican News)
