Lietuvių koplyčiai Vatikane 50 metų
1970 metų liepos 6 dieną kardinolas Paolo Marella, Šv. Petro bazilikos arkikunigas, pašventino Lietuvių koplyčią Vatikano grotose. Kitą rytą, liepos 7-ąją, dalyvaujant gausiam būriui lietuvių naujoje koplyčioje apsilankė popiežius šv. Paulius VI. Jis palaimino Aušros Vartų Gailestingumo Motinos mozaiką, pabučiavo koplyčios altorių, į kurį sudėtos keturių šventųjų ir kankinių relikvijos (Adalberto Vaitiekaus, kunigaikščio Kazimiero, Juozapato Kuncevičiaus, Andriejaus Bobolės), uždegė votyvinę žvakę su Prisikėlusiojo atvaizdu, įstatytą į jo padovanotą meninę žvakidę, ir kurį laiką tyliai meldėsi. Paskui aukojo Mišias kitoje erdvesnėje koplyčioje priešais Šv. Petro kapą, pasakė kalbą, Lietuvių koplyčios įkūrimą pavadino „labai pamaldžiu ir išmintingu veiksmu“, o jos įrengimą –„didžios dvasinės prasmės ir meninės vertės darbu“. Dieną po to – liepos 8–ąją – trečiadienio bendrojoje audiencijoje Paulius VI drąsino lietuvius, kviesdamas „likti visuomet ištikimiems ir pasitikėti“.
Lietuvių koplyčia Vatikane įrengta Vatikano bazilikos požemyje, prie pat šv. Petro kapo koplyčios. Bronzinis Vytis koplyčios vartuose, Vilniaus Aušros Vartų Marijos mozaika virš altoriaus, sienose bareljefinės figūros, vaizduojančios istorinius Lietuvos valstybės ir Bažnyčios Lietuvoje kūrėjus, kankinius, įvykius ir vietas, nuo Karaliaus Mindaugo krikšto iki Kražių skerdynių ir sovietmečio represijų dėl tikėjimo (1953 metų Adelės Dirsytės maldaknygė „Marija, gelbėki mus!“). Meninę koplyčios koncepciją sukūrė dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, darbų vykdymą kuravo specialios komisijos Romoje (prelatai Tulaba, Mincevičius) ir Amerikoje (vyskupas Brizgys), darbus atliko už Šv. Petro bazilikos priežiūrą atsakinga Šventojo Sosto žinyba – Fabbrica di San Pietro, koplyčios statybą finansavo užsienio lietuviai.
Koplyčios šventinimo komiteto pirmininkas arkivyskupas Paulius Marcinkus šventės dalyviams pristatė popiežių Paulių VI, Lietuvių koplyčios Vatikane fundatorių. Be jo palaiminimo ir pritarimo lietuvių sumanymas turėti savo koplyčią Šv. Petro bazilikoje būtų likęs tik svajonė. Marcinkus lietuvių tautos vardu įteikė popiežiui dovaną – gintarinį Rūpintojėlį – Bažnyčios Lietuvoje už geležinės uždangos kančių ir vilčių simbolį (beje, specialiai šiai progai atvežtą iš sovietų okupuotos Lietuvos). Koplyčios palaiminimo šventėje dalyvavo daugiau nei 500 žmonų, tačiau negalėjo dalyvauti nei vienas Bažnyčios Lietuvoje atstovas, nors buvo kviečiami. Apie represuojamos Bažnyčios Lietuvoje dvasinį dalyvavimą šventėje popiežiui Pauliui VI ir visiems iškilmės dalyviams pranešė arkivyskupas Marcinkus. Jis perskaitė iš savo vyskupijos ištremto vyskupo Vincento Sladkevičiaus sveikinimo telegramą. Joje rašoma:
„Negalėsiu dalyvauti koplyčios šventinimo iškilmėje – dėkoju už kvietimą – su giliu pamaldumu ir meile pasilieku ištikimas Šventajam Tėvui. Vyskupas Sladkevičius“.
JAV gimęs ir Lietuvos nematęs lietuvių migrantų sūnus arkivyskupas Paulius Marcinkus taip pat perskaitė savo sveikinimo santrauką lietuviškai.
„Šventasis Tėve,
šiandien katalikiška lietuvių tauta yra laiminga ir džiaugiasi. Sena jos svajonė būti visų laikų krikščionybės šventovėje ir gyvai liudyti savo prisirišimą prie katalikų tikėjimo, savo meilę Kristaus vietininkui, savo ištikimybę Apaštalų sostui, tapo visiškai įgyvendinta. Šimtai darbingos ir dosnios lietuvių tautos vaikų, seniau ir ne taip seniai išsiblaškiusių po visą pasaulį, atvyko į čia verkti iš džiaugsmo šią iškilmingą ir neužmirštamą valandą. Kietai dirbę ir kovoję išeivijoje dėl duonos kąsnio, bet ypatingai norėdami išsaugoti savo dvasines vertybes ir tėvų palikimą, šiuo metu jaučiasi visiškai atlyginti už visas kančias Jūsų Šventenybės žesto. Daugelis labai garbingų mūsų draugų, esančių čia su mumis fiziškai ar dvasiškai, paliudija tą dėmesį, kuris yra rodomas šiandien lietuviams visame pasaulyje.
Jūs, Šventasis Tėve, teikėtės atvykti pas šiuos taip skaudžiai išbandytus Jūsų vaikus palaiminti stebuklingąjį Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslą, kurį jie ir jų tėvai jau keturi šimtmečiai garbina Aušros Vartuose Vilniuje, visados gyvame kiekvieno lietuvio širdyje, kur jis bebūtų. Jūs atėjote aukoti šv. Mišių auką ir tarti savo paguodos žodį, praturtintą tėvišku palaiminimu. Tai vienas iš svarbiausių įvykių mums, lietuviams, po Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo, atlikto Jūsų pradininko Pijaus XI, kuris buvo apaštališkasis vizitatorius Lietuvai ir kurio kūnas laimingu sutapimu ilsisi šalia „Mater Misericordiae“ lietuvių koplyčios.
Išsakydamas gyviausius dėkingumo jausmus Jūsų Šventenybei, pareikšdamas visišką ištikimybę Jūsų mokymui, užtikrindamas nuolatinį prisiminimą maldoje, turiu garbės įteikti, Šventasis Tėve, šią krikščionišką lietuvių tautos dovaną, šia proga specialiai atsiųstą iš savojo krašto. Tai yra būdingas lietuviškasis Kristus, vadinamas Rūpintojėliu, giliai susimąstęs, iš lietuviško aukso – gintaro. Jis yra iškalbingas paveikslas kuklios ir susitelkusios savyje lietuvių sielos, gyva išraiška lietuvių tautos kančių.
Priimkite, Šventasis Tėve, šias dovanas, nors jos ir nepajėgia pilnai išreikšti dėkingumo jausmų, kurie yra kiekvieno lietuvio širdyje Kristaus Vietininkui. Ir palaiminkite mus, kad su Viešpaties pagalba bei Gailestingumo Motino užtarimu visi galėtume greitai džiaugtis teisingos taikos dovana.“
Po arkivyskupo Pauliaus Marcinkaus kalbos į šventės dalyvius kreipėsi šv. popiežius Paulius VI. Jis kalbėjo itališkai, jo kalbą šventės dalyviams, kurių dauguma buvo JAV lietuviai, į anglų kalbą vertė arkivyskupas Marcinkus.
„Mums labai džiugu palaiminti jūsų koplyčią, kurią jūs, lietuviai, paskyrėte Dievo Motinos garbei, ir kuri yra Šventojo Petro bazilikos grotose, prie pat kapo ir relikvijų to apaštalo, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Bažnyčios įkūrėjas ir vienintelė bei aukščiausia Jos Galva, išrinko būti Bažnyčios vienybės pagrindu, centru ir principu.
Lietuvių koplyčios steigimu kartojasi nepaprastai maldingas ir reikšmingas įvykis, daugelį kartų užfiksuotas šios šventos ir palaimintos vietos šimtametėje istorijoje, kai iš tolimų šalių atvykę tikintieji ir maldininkai pasistatydavo mažas bažnyčias prie Šventojo Petro kapo, paliudydami savo tikėjimą į Kristų, savo ištikimybę vienai ir katalikiškai Bažnyčiai, savo brolystę su viso pasaulio krikščionimis.
Taip ir Jūs, brangūs ir tikintys lietuviai, šią vietą pasirinkote broliškam ir dvasiniam susitikimui, įamžinti savo religines ir istorines tradicijas, išreikšti savo tikėjimą į Kristų, patvirtinti savo prisirišimą prie Bažnyčios ir šio Apaštališkojo Sosto, paguosti savo sielas malda ir viltimi, maldauti Šventąjį Petrą saugoti Jus, jūsų kraštą ir po visą pasaulį išsiblaškiusius tautiečius.
Tai tikrai labai pamaldus ir išminties kupinas aktas. Labai vertiname jūsų rūpestingumą, kuriuo įrengėte ir išpuošėte šią koplyčią, sveikiname tuos, kurie dalyvavo ir bendradarbiavo steigiant didžios dvasinės prasmės ir meninės vertės darbą. Linkėdami, kad ši koplyčia palaikytų jus meilėje ir taikoje visuomet vieningus ir kupinus vilties, jums, čia esantiems, ir tiems, kurie dalijasi jūsų troškimais, suteikiame specialų apaštalinį palaiminimą.“ (SAK / Vatican News)
