A. Riccardi apie popiežiaus encikliką: kuris karas atnešė ką nors gero?!
Popiežius Pranciškus smerkia karą remdamasis žmonijos ir Bažnyčios patirtimi: kiekvienas karas palieka pasaulį blogesnį, negu jis buvo prieš karą. Tokią tiesą mums skelbia istorija, kalbėjo A. Riccardi. Vienas šiandien žmoniją ištikusio pasimetimo aspektų yra istorinio jausmo netekimas. Visą dėmesį egocentriškai sutelkiame į savo pačių dabartį, o tai savo ruožtu atveria kelią nacionalizmui, populizmui. Matome tik save ir savo naudą, o tokios vertybės kaip taika, vienybė, demokratija tampa tik tuščiomis deklaracijomis, netenka savo pirmapradžio turinio.
Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas prisiminė su kokiu entuziazmu po 1989 m. buvo kuriamos naujo taikaus ir teisingo pasaulio vizijos. Deja, dabar tenka konstatuoti, kad dauguma lūkesčių nepasiteisino ir bent jau pasaulinės taikos požiūriu šiandien padėtis ne tik nepagerėjo, bet yra blogesnė negu prieš tris dešimtmečius.
Skelbdamas brolybę kaip svarbiausią žmonių ir tautų sambūvio vertybę popiežius nori pažadinti pasaulį iš susitaikymo su karų neišvengiamybe. Visi karai nieko kito neatneša, kaip tik kančią, mirtį, materialinius nuostolius, pabėgėlių srautus. Kiekvienas karas – tai politikos ir žmoniškumo pralaimėjimas, gėdinga kapituliacija blogio akivaizdoje. Popiežius pabrėžia, kad kiekvienam žmogui, ne tik valstybėms ir tarptautinėms institucijoms, yra skirta taikdarystės misija. Žinoma, valstybės ir tarptautinės organizacijos yra atsakingos už taikos architektūrą, tačiau ir mes visi, kiekvienas asmeniškai, negalime būti tik pasyvūs stebėtojai. A. Riccardi priminė šv. Jono Pauliaus II žodžius Asyžiuje 1986 m. vykusio tarpreliginio maldos už taiką susitikimo metu: „Taika laukia savo pranašų, savo kūrėjų. Taika – tai visiems atvira statybos aikštelė, ne tik specialistams, išminčiams ir strategams, bet visiems. Taika kuriama mažais žingsneliais kasdieniniame gyvenime“. Taikdariai yra visi brolybės ryšiais susieti žmonės. (JM / Vatican News)
