Deklaracijai „Nostra aetate“ – 55 metai
Kasmet migruoja daugybė žmonių, kurie išpažįsta nekrikščioniškas religijas ir apsigyvena krikščionių daugumos visuomenėse. Taip pat ir krikščionys migruoja į kraštus, kuriuose tradiciškai išpažįstamos kitos religijos. Klausimas, kaip krikščioniui elgtis su kitos religijos išpažinėju, nebėra skirtas misionieriui ar keliautojui, tai tampa kasdieniu klausimu daugybės žmonių gyvenime.
„Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas (tose) religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį. Tačiau kartu ji nuolat skelbia ir turi skelbti Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir kuriame Dievas visa sutaikino su savimi“, – skelbia Vatikano II Susirinkimo tėvai.
Deklaracijoje „Nostra aetate“ neneigiami religijų skirtumai ir neatsisakoma pareigos skelbti Kristų, tačiau tuo pat metu kviečiama atkreipti dėmesį į tai, kas „žmonėms bendra ir veda į tarpusavio draugystę“ (NA, 1). Tai keičia ankstesnę perspektyvą, kuri didžiausią dėmesį skyrė skirtumams. Pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo, kad skirtingų religinių įsitikinimų bendruomenės gali kartu siekti socialinio teisingumo ir lygybės, taikos ir nusiginklavimo, laisvės, teikti humanitarinę pagalbą. Galų gale ir apie skirtumus galima kalbėti pagarbiai, nenusmunkant į aklą ir nepagarbią polemiką.
Paskutiniame ir apibendrinančiame deklaracijos skyriuje primenama, jog „negalime šauktis Dievo, visų Tėvo, jei atsisakome broliškai elgtis su kuriais nors žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą. (...) Tad Bažnyčia atmeta bet kokį žmonių nuvertinimą arba prievartavimą dėl rasės, spalvos, padėties ar religijos, kaip svetimą Kristaus dvasiai“ (NA, 5). Religinių įsitikinimų skirtingumas nepanaikina prigimtinio visų asmenų orumo. Pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių lygus orumas sugriauna visų teorijų ir praktikų, diegiančių žmonių ir tautų diskriminaciją, pamatus.
„Nostra aetate“ deklaracijoje kalbama apie induizmą, budizmą, atskiruose skyriuose aptariamas islamas ir ypač žydų religija.
Deklaracijoje pripažįstami ir pabrėžiami vidiniai krikščionybės ir žydų ryšiai, istorinis žydų vaidmuo – juk „iš žydų tautos yra kilę apaštalai, Bažnyčios pamatai ir šulai, bei daugelis pirmųjų mokinių, skelbusių pasauliui Kristaus Evangeliją (NA, 4)“. Deklaracijoje ryžtingai atsisakoma praeityje gajaus stereotipo: kolektyvinės ir iš kartos į kartą perduodamos kaltės dėl dievžudystės, dėl kurios esą Dievas išsižadėjo žydų.
„Nors žydų vadovybė su savo šalininkais ir reikalavo Kristaus mirties, tai, kas įvykdyta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniams žydams. Nors Bažnyčia yra naujoji Dievo tauta, žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto. Todėl visi tesirūpina aiškindami katekizmą arba skelbdami Dievo žodį nemokyti ko nors, kas nesiderina su Evangelijos tiesa ir Kristaus dvasia (NA, 4)“, – pabrėžia deklaracija.
Deklaracijos „Nostra aetate“ metinės paprastai yra proga draugiškiems susitikimams tarp Šventojo Sosto santykių su žydais komisijos ir Tarptautinio žydų religinių konsultacijų komiteto. Šiemet buvo numatyta surengti susitikimą Brazilijoje, tačiau dėl epideminės krizės pasaulyje renginys buvo atšauktas ir apsiribota bendru pareiškimu, kurį pasirašė kardinolas Kurtas Kochas ir rabinas Noamas Marans, atitinkamai Vatikano Komisijos ir žydų organizacijos vadovai. Jame dar kartą pabrėžiama, kad „Nostra aetate“ atvertė naują santykių puslapį ir tapo kertiniu akmeniu geresnei erai. (RK / Vatican News)
