Ekumeninės savaitės užbaigimas. Mišparai Šv. Pauliaus bazilikoje
„Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9), prašo Jėzus, meilės ir vienybės slėpinį aiškindamas vynmedžio ir šakelių pavyzdžiu. Vynmedis yra pats Jėzus, o mes, visi pakrikštytieji, esame į jį įskiepytos šakelės. Tai reiškia, kad galime augti ir duoti vaisių tik susivieniję su Jėzumi, sakoma kardinolo Kurto Kocho per mišparus skaitytoje popiežiaus homilijoje.
Toliau homilijoje pasitelkiamas trijų koncentriškai išsidėsčiusių žiedų įvaizdis. Pirmasis žiedas – tai vienybė su Jėzumi. Nuo ryšio su juo priklauso mūsų kelias į vienybę. Šiandieninėje greitai besikeičiančioje ir sudėtingoje tikrovėje lengva pamesti orientyrus. Daugelis jaučiasi, kad jų vidus suskilęs, neranda patikimo atramos taško, kuris suteiktų gyvenimui stabilumą. Tačiau Jėzus žino, kad, nuo jo atsiskyrę, mes negalime nieko nuveikti (plg. Jn 15, 5) ir jis mums savo pavyzdžiu rodo, ką daryti: jis pasitraukdavo į nuošalią vietą ir melsdavosi. Asmeninė malda, buvimas su Jėzumi, šlovinimas yra svarbiausi dalykai, jei norime pasilikti jo meilėje. Malda – tai būdas sudėti į Viešpaties širdį visa tai, kas yra mūsų širdyse: viltį ir baimę, džiaugsmą ir liūdesį. Tačiau svarbiausia yra tai, kad, malda sutelkdami visą savo dėmesį į Jėzų, mes patiriame jo meilę.
Antrasis žiedas – tai krikščionių vienybė. Mes esame to paties vynmedžio šakelės, esame tarsi susiekiantys indai: gėris arba blogis, kurį daro vieni, paveikia ir kitus. Nuo to, kiek esame artimi Dievui, priklauso mūsų artumas kitiems žmonėms, ir nuo to, kiek esame artimi kitiems, priklauso mūsų artumas Dievui. Tai reiškia, kad, kas nuoširdžiai meldžiasi Dievui, tas myli ir žmones. Kita vertus, kaip sako šv. Jonas savo pirmajame laiške, „jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka“ (1 Jn 4, 12). Malda gali vesti tik į meilę, kitaip ji būtų tik tuščias ritualas. Iš tikrųjų neįmanoma sutikti Jėzaus be jo Kūno, sudaryto iš daugybės narių, tai yra pakrikštytųjų.
Trečiasis ir pats talpiausias vienybės žiedas yra visa žmonija, sakoma popiežiaus homilijoje. Šiame kontekste apmąstome Šventosios Dvasios veikimą. Žinome, kad Dvasia pučia, kur nori, ir siekia visus suvienyti. Ji skatina mylėti ne tik tuos, kurie mus myli ir mąsto kaip mes, bet visus. Dvasia mus padaro pajėgius atleisti savo skriaudėjams. Ji mumyse kursto kūrybingą meilę. Ji mums sako, kad mūsų artimas yra ne tik tas, kuris pritaria mūsų vertybėmis ir idėjomis, bet kad esame pašaukti būti artimi visiems, turime tapti geraisiais samariečiais visiems vargstantiems ir kenčiantiems žmonėms, kuriuos Dievas myli ir nori, kad mes padėtume jiems atsikelti.
Šventoji Dvasia, ekumeninės kelionės įkvėpėja, paskatino mus šį vakarą melstis kartu, džiaugtis vienybe, kurią patiriame, kai kreipiamės į Dievą vienu balsu, sakoma popiežiaus homilijoje, kuri užbaigiama padėka Romos miesto krikščionių bendruomenėms ir jų atstovams, dalyvavusiems šiemetinę ekumeninę savaitę užbaigiančiuose pirmadienio mišparuose. (JM / Vatican News)
