Antroji gavėnios meditacija Vatikane. Krikščionio gyvenimas – Jėzaus sekimas
Pasak pamokslininko, šiandien mes, krikščionys, kartais įsiveliame į polemikas su kitų pasaulėžiūrų žmonėmis, užmiršdami, kas yra mūsų tikėjimo esmė, giname tradiciją ir savo vertybių visumą, užmiršdami tai, kuo jos remias ir iš kur yra kilusios. Kardinolas priminė senąją formulę „Etsi Deus non daretur“ („tarsi Dievo nebūtų“), kuri gali būti aiškinama dvejopai – ir kaip visiškas ateizmas, ir kaip ieškojimas tam tikrų bendrų nereliginių vertybių, kurių pagrindu tikintieji galėtų susikalbėti su netikinčiaisiais. Ir mūsų laikais ne kartą siūlyta galima tikinčiųjų ir netikinčiųjų sąjunga, paremta bendromis pilietinėmis ir etinėmis vertybėmis, remiantis krikščioniškomis mūsų kultūros šaknimis. Tačiau, pasak pamokslininko, mūsų tikėjimui grėstų rimtas pavojus, jei mes pasiliktume tik filosofinės ir vertybinės apologetikos lygmenyje, užmiršę, kad mūsų tikėjimo pagrindas yra Jėzus Kristus. Bažnyčiai kiltų mirtinas pavojus, jei ji gyventų „Etsi Christus non daretur“ („Tarsi Kristaus nebūtų“). Dėl to turime visada klausti: „Kokią vietą Jėzus užima mano gyvenime?“
Toliau savo meditacijoje pamokslininkas apžvelgė tris Jėzaus suvokimo aspektus: Jėzaus žmogiškumą, jo šventumą, ir jo mums dovanojamą išganymą. Per Kristaus žemiškąjį gyvenimą niekas niekada nebuvo suabejojęs jo žmogišku. Tokių abejonių atsirado kiek vėliau ir jas gana greitai išsklaidė pirmieji Bažnyčios susirinkimai. Kalbėdamas apie Jėzaus žmogiškumą, Naujasis Testamentas nesvarsto su Jėzaus prigimtimi susijusių ontologinių klausimų, bet kalba apie jo šventumą, kuris yra ne abstraktus, bet tai yra tikras šventumas konkrečiose gyvenimo situacijose. Jėzus daro tai, ko moko. Jis nuolatos ir tobulai vykdo Tėvo valią. Jėzus per Krikštą ir mums perduoda tai, kas jis pats yra. Jis yra šventas ir mus daro šventais; jis yra Dievo Sūnus ir daro mus Dievo vaikais.
Kaip mums priimti šią dovaną? Pirmas ir svarbiausias atsakymas yra tikėjimas, sakė kardinolas R. Cantalamessa. Kiekvieną kartą, kai turime priimti sprendimą, mėginkime savęs klausti: „Ką tokiu atveju darytų Jėzus?“ ir stenkimės nedelsdami tai daryti. Žinoti, kokia yra Jėzaus valia, yra lengviau, nei abstrakčiai žinoti, kokia Dievo valia (net jei iš tiesų jos abi sutampa). Norėdami žinoti Jėzaus valią, atsiminkime, ką jis sako Evangelijoje, ir melskime Šventąją Dvasią, kad ji mums padėtų Jėzaus valią priimti. (JM / Vatican News)
