Rytų Bažnyčios – gyvos bendruomenės anapus smilkalų
Ne ikonos ar žvakių liepsnelės liturgijos metu senovinių ritualų metu, bet Kristaus Kūnas, dažnai daug labiau sužeistas, slypi už Rytų Bažnyčių kongregacijos veiklos.
Popiežius, būdamas Romos vyskupu, gerbia ir rūpinasi visomis Rytų Katalikų Bažnyčiomis, pradedant Artimaisiais Rytais, baigiant Rytų Europa, Indija ir visomis dukterinėmis šių Bažnyčių bendruomenėmis, išplitusiomis daugelyje diasporos teritorijų Amerikos žemyne, Europoje, Australijoje ir Okeanijoje.
Dėmesys Rytų tikintiesiems diasporoje – tai ir ypatingas rūpinimasis migrantais, pabėgėliais, kas ypač svarbu popiežiui Pranciškui. Popiežiaus dėmesys jiems rodomas per šią dikasteriją, siekiant užtikrinti krikščionių teisę išlikti, gyventi ir praktikuoti savo tikėjimą. Krikščionių buvimas Artimuosiuose Rytuose – tai esminis indėlis į taikų sambūvį, taiką, susitaikinimą pagal žmogiškos brolybės modelį, peržengiant istorines susipriešinimo schemas.
Jų tikėjimas dvelkia senovės dvasia, išminties lobiais, grožio, meno, spalvų turtais – tai patiriame įžengę į Rytų bažnyčią bet kuriame pasaulio kampelyje. Liekame apstulbinti maldų, giesmių, himnų, smilkalų kvapo, žvakių liepsnelių, liturginių rūbų prabangos. Tačiau tai – ne muziejų eksponatai, o gyvos bendruomenės, kurios kiek kitaip nei mes ir toliau praktikuoja savo gilų katalikišką tikėjimą.
Rytų Bažnyčias charakterizuoja sinodiškumo ir kolegialumo bruožai, nes jų struktūra formuojasi aplink patriarchą ar arkivyskupą, kurie vadovauja Bažnyčiai kartu su vyskupų sinodu. Tai bendrystės ir kolegialumo kelias, kuris išryškėja ir renkant vyskupus. Popiežiaus prašoma pritarti vyskupo kandidatūrai, tačiau juos į vieną ar kitą sostą skiria Sinodas. Kita tema, susijusi su Rytų Bažnyčiomis, dažnai sukelianti diskusijas, – vedę kunigai. Kai kurios Rytų katalikų Bažnyčios išlaikė tradiciją gyvą ir ortodoksų Bažnyčiose, pagal kurią kunigai gali būti vedę arba besilaikantys celibato. Po 2013 m. Rytų Bažnyčių kongregacijos plenarinės asamblėjos popiežius Pranciškus leido jiems patarnauti tikintiesiems ir už tradicinių teritorijų ribų.
2010 m. vykusio sinodo, skirto Artimiesiems Rytams, kontekste daugelis vyskupų prašė nenaudoti religinės mažumos sąvokos, nes, pasak jų, statistinė mažumos ir (arba) daugumos sąvoka nepakankamai aiškiai atspindi jų buvimą Artimuosiuose Rytuose. Iš tiesų juk kalbama apie nenutrūkstamą, nuolatinį krikščionių buvimą istorinėse teritorijose, kuris kiekybiniu požiūriu gana simboliškas tikinčiųjų daugumos atžvilgiu. Tačiau ten gyvenantys krikščionys savo buvimu nori tęsti liudijimą, nors jų išgyvenimas dažnai pažymėtas dramatiškų iššūkių – pavyzdžiui, sukako jau dešimt metų nuo konflikto Sirijoje pradžios ir kol kas nėra jokių šios problemos sprendimų. Milijonai žmonių, kurie neteko namų, vaikai negalintys mokytis, ligoninių stoka, nėra saugių erdvių, kur galima žaisti, viltis, gyventi ir mylėti.
Kaip dramatiškiausias situacijas kardinolas Sandri mini Siriją, kur milijonai žmonių buvo priversti palikti namus, tapti pabėgėliais tiek savo šalyje, tiek Libane, Jordanijoje, Europoje ar JAV. Tai negyjanti žaizda, kaip ir Irakas, kur nėra stabilumo, taikos po metus trukusių konfliktų ir ISIS okupacijos, ar Libanas, neatsigaunantis po pernai šalį sukrėtusio sprogimo Beiruto uoste ir jį sekusios krizės. Negalima nepaminėti Indijos, kur nesibaigia įtampa ir išbandymai krikščionims, ar Rytų Ukrainos žmonių kančių.
Kongregacija yra įkūrusi fondą, remiantį Rytų Bažnyčias, atsidūrusias kritinėse situacijose. Lėšos surenkamos per Šv. Žemei skirtas rinkliavas ir iš mažesnių rėmėjų. Nuo 2015 iki 2020 m. paremta apie 290 projektų už 15 milijonų eurų. Ypač aktuali ši parama tapo per pandemiją. Paremti Jeruzalės, Gazos, Sirijos, Etiopijos, Libano, Eritrėjos, Irako žmonės. Kongregacija turi daug išlaidų, tačiau teikia paramą prisimindama šv. Pauliaus žodžius, kad daugiau džiaugsmo duoti, negu gauti – Viešpats pasirūpins, kad netrūktų būtiniausių dalykų, skirtų padėti ir parodyti gailestingą Jo Bažnyčios veidą.
Kongregacija vadovauja aštuonioms kolegijoms Romoje, kur studijuoja nuo 200 iki 300 studentų (kunigų, vienuolių, pasauliečių). Jiems užtikrinama stipendija, apmokamos pragyvenimo išlaidos. Šių bestudijuojančiųjų formacijos rėmimas – tai investavimas į jų ateitį, nes studijos Romos universitetuose suteikia ne tik puikų išsilavinimą, tačiau ir galimybę pajusti visuotinės Bažnyčios pulsą, būti arti popiežiaus. (DŽ / Vatican News)
