Šeimos – „Amoris laetitia“ metų pradžia. Spaudos konferencija Vatikane
Kovo 19-ąją, šv. Juozapo liturginės iškilmės dieną, sukanka penkeri metai nuo popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“ paskelbimo. Jau pernai nuo gruodžio 8-osios Bažnyčioje minimi šv. Juozapui skirti metai. Dabar, nuo kovo 19-osios, pradedame minėti ir Šeimos – „Amoris laetitia“ metus. Šventasis Tėvas norėjo, kad šie du minėjimai vienas kitą papildytų, kad šv. Juozapo – Šventosios šeimos globėjo – vaidmens apmąstymas padėtų Bažnyčiai vykdyti tarnystę šeimų labui.
Pasak Šeimos – „Amoris laetitia“ metų pristatyme kalbėjusio kardinolo Kevino Farrello, kaip Šventoji šeima, kuri turėjo rūpestingą ir mylintį vyrą ir tėvą šv. Juozapą, taip ir kiekviena šeima turi jaustis Dievo mylima ir išrinkta. Pandemija milijonams žmonių atnešė daug skaudžių problemų, tačiau, nepaisant daugybės sunkumų ir kančios, dabartinėmis sunkiomis sąlygomis dar kartą pasaulio akivaizdoje suspindėjo didysis šeimos pašaukimas būti gyvybės sergėtoja, kaip šv. Juozapas. Per sunkumus dar aiškiau pamatėme, kad šeima visada išlieka autentiškiausių, iš meilės gimusių ir meilėje subrandintų žmonių tarpusavio santykių sergėtoja.
Ko siekiama šv. Juozapo iškilmės dieną pradedamais minėti Šeimos – „Amoris laetitia“ metais? Popiežius juos paskelbė visų pirma norėdamas atnaujinti šeimų sielovadą, kad ji nebūtų tik vienpusis procesas – nebūtų tik šeimoms skirta, bet kad ir šeimos būtų aktyvios sielovados dalyvės. Kalbėdamas apie šį popiežiaus siekį, ketvirtadienio spaudos konferencijoje dalyvavęs Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos vadovas kardinolas K. Farrellas paminėjo tris aspektus. Pirmasis pastoracijos atnaujinimo ir gaivinimo aspektas susijęs su būtinumu glaudžiau bendradarbiauti. Šeimos sielovados kontekste vietinės Bažnyčios turi išmokti tarpusavyje dalytis patirtimi, kurią per daugelį metų įgijo, kuri pasirodė vaisinga konkrečiu vietiniu mastu, kuri padėjo Evangelijos žinią skelbti sutuoktinių ir šeimų gyvenime.
Antrasis, su pirmuoju susijęs, atsinaujinimo aspektas siejasi su būtinumu keisti mąstyseną, būtinumas keisti įsisenėjusius ir šiandien neaktualius šeimos ir bažnytinės bendruomenės abipusio santykio suvokimo būdus. Kardinolas patikslino, kad kalbėdamas apie mąstysenos kaitą, jis turi galvoje būtinumą šeimą suvokti ne tik kaip sielovados objektą ar adresatę, bet kaip sielovados subjektą, tai yra kaip pastoracijos proceso veikėją. Šeimose glūdi didelis potencialas ir jos yra apdovanotos gausybe dovanų, galinčių pasitarnauti visai visuomenei ir Bažnyčiai, todėl šeimos turi būti pripažintos ir kviečiamos aktyviai dalyvauti parapijų ir vyskupijų sielovadoje. Neantraeilis tokio aktyvaus vaidmens dėmuo yra šeimų duodamas pavyzdys, kasdieninis meilės kupino gyvenimo liudijimas.
Trečiasis šeimų sielovados atnaujinimo aspektas yra sielovadininkų formacijos atnaujinimas. Čia kalbama ir apie kunigų formaciją nuo pat studijų seminarijoje pradžios, ir apie pasauliečių sutuoktinių rengimą šiam specifiniam sielovadiniam darbui, taip pat apie vienų ir kitų bendradarbiavimą. Kunigai turi suvokti, kad jie ne tik gali ką nors brangaus duoti šeimoms, bet kad dar daugiau gali iš jų gauti.
Kardinolas Kevinas Farrellas linkėjo, kad pradedami Šeimos – „Amoris laetitia“ metai padėtų bažnytinės bendruomenės gyvenime sužadinti daugiau tėviško rūpestingumo, kurio mus moko šv. Juozapo pavyzdys, ir motiniško gerumo, nes Bažnyčia juk yra visus mylinti motina. (JM / Vatican News)
