Dvasininkijos kongregacija: išugdyti kunigą, tvirtą ir gailestingą
Seminarija – tai ta laboratorija, kur susiformuoja žmogaus, kviečiamo tapti sielų ganytoju, ne tik intelektas, bet ypač – širdis, jos žmogiškasis audinys. Kunigišku ugdymu Dvasininkijos kongregacija rūpinasi ypatingai atidžiai. Jos veikla apima visus Dievo tarno gyvenimo aspektus įvairiausiais pjūviais. Kardinolas Beniamino Stella, dikasterijos prefektas, pasakoja apie savo bendradarbių veiklą vykdant misiją, nurodytą popiežiaus Pranciškaus – Bažnyčia, tarnaujanti protu ir rankomis, per kuriuos stengiamasi atgaivinti gerojo samariečio pavyzdį bet kuriame pasaulio taške.
2019 m. rugpjūčio 4 d., minint Arso klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus mirties 160-metį, popiežius paskelbė laišką, kuris tarsi apibendrina kunigystę. Skaitant tekstą atrodo, kad popiežius žvelgia į brolius kunigus, kurie atsiduoda tarnystei Dievui ir bendruomenei, jie dirba tarsi apkasuose, atsidurdami įvairiausiose situacijose, patys per daug nesusireikšmindami. Popiežius kalba apie esminį kunigų pašaukimą. Jie skelbia Evangeliją, švenčia sakramentus, liudija artimo meilę. Nepaisant dvasininkų nuodėmių ar net kartais nusikaltimų, kurių Šv. Tėvas nenutyli, jis atskleidžia, kad yra daugybė kunigų, kurie savo gyvenimą paverčia gailestingumo veikla. Savo gyvenimo dovanojimas, gailestingumas, kunigo drąsa – šių bruožų laukiama iš kandidatų į kunigus, jie padeda panėšėti į Kristų gerąjį ganytoją.
Pasak popiežiaus, tikėjimo atnaujinimas ir pašaukimų ateitis priklauso nuo geros kunigų formacijos. Kokią vietą pašaukimų pastoracijos ir nuolatinės dvasininkų formacijos temos užima kongregacijos veikloje? Dabartinės kunigų ugdymo gairės (Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis) buvo patvirtintos prieš penketą metų. Pati pašaukimo kunigystei dovana, kurią Dievas įdėjo į kai kurių žmonių širdis, įpareigoja Bažnyčią pasiūlyti jiems rimtą formavimosi kelią. 2014 m. popiežius Pranciškus, susitikdamas su kongregacijos nariais ir darbuotojais, formaciją apibrėžė kaip „pašaukimų skatinimą ir saugojimą, kad jie duotų subrendusius vaisius“. Pagal gaires, kunigų formacija prasideda seminarijoje (pradinė formacija) ir tęsiasi visą kunigo gyvenimą (nuolatinė formacija). Dvasininkijos kongregacija padeda vyskupų konferencijoms rūpintis pradine ir nuolatine dvasininkų formacija. Tinkama proga dialogui šia tema su įvairių pasaulio šalių vyskupais yra periodiški vizitai Ad limina, kurių metu nemažai dėmesio skiriama seminarijoms ir nuolatinei kunigų formacijai.
Kongregacija ypatingą dėmesį skiria kunigų pašaukimams, ragindama vyskupijas regioniniu ar nacionaliniu lygmeniu steigti centrus, rengti maldos iniciatyvas, palaikydama vyskupus, kurie pirmiausiai atsakingi už pašaukimus į kunigystę, nes tinkama žmogiškoji, dvasinė, intelektinė ir pastoracinė dvasininkų formacija padeda parengti tinkamą dirvą pašaukimams.
Kokia kongregacijos sudėtis? Tarp jos narių – kardinolai, arkivyskupai, vyskupai, kuriuos skiria Šventasis Tėvas tiek iš Romos kurijos, tiek iš visų pasaulio šalių. Kongregacijai vadovauja kardinolas prefektas, jam talkina du arkivyskupai sekretoriai (vienas jų atsakingas už seminarijas), ir pasekretoris. Kongregacijoje šiuo metu darbuojasi 27 kunigai ir 4 pasauliečiai, bendradarbiaujama su patarėjais. Veiklą vykdo keturi skyriai: dvasininkų, kuris tvarko drausmines bylas, atsako į vyskupų ir kunigų užklausas, peržiūri tuos atvejus, kai kyla nesutarimai tarp parapijų ir klebono. Kongregacija taip pat svarsto tuos atvejus, kai dėl labai rimtų priežasčių kunigus ir diakonus tenka pašalinti iš dvasininkų luomo.
Seminarijų skyrius užsiima pašaukimų skatinimu, padeda vyskupams, vyskupų konferencijoms kunigų formacijos klausimais, be kita ko, jis yra atsakingas ir už kunigų kolegijas Romoje. Administracinis skyrius padeda rūpintis Bažnyčios paveldo administravimu. Dispensų skyrius rūpinasi tais dvasininkais, kurie apleido tarnystę ir nori susitaikinti su Dievu, bažnytine bendruomene ir su savimi. Kiekvienas atvejis peržiūrimas atskirai, dispensą suteikti gali tik Šventasis Tėvas, tai ne teisė, bet malonė, gailestingumo ženklas.
Kongregacija padeda vyskupų konferencijoms parengti nacionalines gaires, skirtas kunigų ugdymui, kad nuorodos Visuotinei Bažnyčiai, pateiktos bendrosiose gairėse tinkamiau atspindėtų kiekvienos šalies istoriją, kultūrą, aktualijas, iššūkius.
Šia prasme ypač svarbios seminarijų vizitacijos, kurios padeda palaikyti dialogą ir keitimąsi informacija tarp vietinių Bažnyčių ir Visuotinės Bažnyčios.
Kongregacijos veiklai Vatikano biudžete kasmet skiriama apie 2 milijonus eurų. Kaštai susiję su personalo atlyginimais ir veiklos išlaidomis. Jas padengia įplaukos iš institucinės veiklos (įmokos už išrašų suteikimą), išlaidas už dikasterijos siūlomus mokymus paremia buvę studentai, rėmėjai, fondas „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“.
Periodiškai Bažnyčios diskusijų centre vis iškyla celibato klausimas. Popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė celibato kaip „dovanos“ vertę, atmesdamas galimybę keisti dabartinę bažnytinę discipliną. Koks kongregacijos įnašas? Kunigiško gyvenimo celibato tema vis sulaukia dėmesio dar ir dėl to, kad tai „prieštaravimo ženklas“ žvelgiant pasaulio akimis. Popiežiai per pastarąjį šimtmetį ne kartą patvirtino ir pagrindė celibatą kaip visišką savęs dovanojimą Dievui.
Dvasininkijos kongregacija atlieka nuolatines studijas, gilinasi į įvairius šios temos aspektus, konsultuodamasi su nariais ir patarėjais. Šio darbo vaisiai pristatomi dikasterijos kursuose vyskupų konferencijoms, seminarijų ugdytojams, universitetams. Esminis yra pasirengimas celibatui, kad kunigai prisiimtų ir nuolat atnaujintų supratimą, jog yra „įsišakniję Kristuje ir visiškai pašvęsti Dievo tautos tarnystei“, kurioje celibatas yra ypatinga Dievo dovana.
Nepilnamečių lytinis išnaudojimas Bažnyčios širdyje išlieka atvira žaizda. Koks dikasterijos prevencinis indėlis, kaip prisidedama išraunant šį skausmingą reiškinį? Pasak kongregacijos prefekto, prevencija slypi teisingoje kunigų formacijoje. Tačiau tai nėra tik sąvokų, informacijos perteikimas seminarijoje – turi būti integrali formacija, apimanti visas asmenybės dimensijas – valią, lytiškumą, emocijas. Seminaristai ir kunigai kviečiami augti kaip harmoningos, brandžios, psichologinę pusiausvyrą išlaikančios asmenybės. Kongregacija siūlo tokį ugdymą savo gairėse, numato specialias paskaitas, kursus apie mažamečių apsaugą ir pan.
Kongregacija rūpinasi ir nuolatiniais diakonais. Kalbėdamas apie diakono tarnystę, kongregacijos prefektas primena, kad jų tarnystė turi peržengti bažnytinės bendruomenės ribas, jie siunčiami į paribius, kad skelbtų Evangeliją visose žmonių gyvenamose aplinkose. Daug diakonų darbuojasi ligoninėse, kalėjimuose, migrantų priėmimo centruose, švietimo įstaigose, Caritas skyriuose – Bažnyčios vardu jie vykdo gerojo samariečio tarnystę. Kongregacija padeda vyskupų konferencijoms ir nuolatinių diakonų formacijos srityje.
(DŽ / Vatican News)
