Maldos už Libano taiką diena Vatikane (papildyta)

Popiežius, patriarchai, arkivyskupai ir kiti dvasininkai kartu atėjo į Šv. Petro baziliką pėsčiomis iš Šv. Mortos namų, prie didžiojo altoriaus (Konfesijos) sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą, vėliau po altoriumi esančioje kriptoje meldėsi prie apaštalo šv. Petro kapo.

Po maldos Šv. Petro bazilikoje Apaštališkuosiuose rūmuose prasidėjo maldos dalyvių posėdžiai – dvi sesijos, rytmetinė ir popietinė, už uždarų durų. Susikaupimo ir maldos už Libano taiką dienos tema: „Viešpats Dievas žino savo taikos planus. Kartu už Libaną“.

Tema parinkta pagal viltį žadinančią pranašo Jeremijo 29 skyriaus 11 eilutę: „Garantuoju, kad aš tikrai žinau savo užmojį jums, – tai Viešpaties žodis, – užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį.“

Popiežius susitikimo intenciją pavedė Harisos Švč. M. Marijai, Libano dangiškajai globėjai, kvietė melstis, kad Libanas pakiltų iš dabartinės sunkios situacijos, kad pasauliui vėl parodytų savo taikos ir vilties veidą.

Dienos renginius užbaigė popiežiaus Pranciškaus liepos 1-sios pavakare Šv. Petro bazilikoje vadovautos ekumeninės pamaldos.

„Dievas užtikrino turįs taikos, ne prapulties projektą. Libanui iškilusių nelaimių akivaizdoje trokštame visomis jėgomis užtikrinti, kad Libanas yra ir turi būti taikos projektas“, – sakė užbaigdamas susikaupimo ir maldos dieną popiežius Pranciškus.

Popiežius kvietė Libano krikščionis vieningai kurti ir siekti taikos, vadovautis Dievo šviesa, nes ji leido pamatyti mūsų tamsumą – krikščionių klaidas: nenuoseklų Evangelijos liudijimą, praleistas progas brolybės, susitaikymo ir visavertės vienybės kelyje.

„Nusivylęs ir nualintas Libanas prašo tikrumo, vilties ir taikos. Šioje maldos dienoje kartu su Libanu be paliovos prašėme, kad Viešpats suteiktų tą taiką, kurią žmonėms sunku sukurti žemėje“, – sakė popiežius. Anot jo, Libanas yra daugiau nei tik mažas ar didelis kraštą – Libanas yra iš Artimųjų Rytų kylanti visuotinės taikos ir brolybės žinia.

Libanas pašauktas būti tolerancijos ir pliuralizmo kraštu, skirtingų religijų ir konfesijų susitikimo oaze, kurioje įvairios bendruomenės sugyvena, bendrąjį gėrį iškeldamos aukščiau dalinės naudos. Libanas ir Artimųjų Rytų regionas neturi būti išnaudojamas dėl išorės veikėjų naudos ir pelno. Reikia libaniečiams suteikti galimybę patiems spręsti dėl geresnio savo rytojaus jų žemėje, be įsikišimų.

Popiežius kreipėsi į libaniečius prašydamas „įsišaknyti į senolių taikos svajones“. Jis kreipėsi į visus piliečius, kad jie vėl atrastų atgimimo viltį; į politikus, kad ekonominę, socialinę ir politinę krizę spręstų atmindami, jog nėra taikos be teisingumo; į diasporą, kad tautos gerovei skirtų energiją ir resursus. Popiežius taip pat kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, jog suvienytomis pastangomis užtikrintų, kad Libanas nesužlugtų, o žengtų atsikūrimo keliu. Tai bus naudinga visiems, pridūrė popiežius.

„Ateitis bus taikinga tik jei ji bus visiems bendra. Mes, krikščionys, pašaukti sėti taikos sėklą ir būti brolybės amatininkais. Negyvenkime su praeities kartėliu ir nuoskaudomis, nesikratykime atsakomybės už dabartį, ugdykime viltį ateitimi. Mes tikime, jog Dievas nurodė žmonijai tik vieną kelią – taikos kelią“, – sakė popiežius, kviesdamas Libano krikščionis liudyti musulmonų ir kitų religijų broliams ir seserims atvirumą ir geranoriškumą, bendradarbiauti dėl visų brolybės ir taikos. Taikai reikia ne nugalėtojų ir nugalėtųjų, o brolių ir seserų, kurie, nepaisant praeities nesusipratimų ir patirtų žaizdų, eina iš konflikto į vienybę.

Popiežius patikino apie šios susikaupimo ir maldos dienos svarbą išreikšdamas viltį, kad ji paskatins kitas konkrečias iniciatyvas dialogo, ugdymo ir solidarumo sferose, kvietė būti ypač atidiems jaunimo prašymams, juos išklausyti, nes jaunimas laiduoja krašto atsikūrimą.

„Prieš darant svarbius sprendimus visi mes atsižvelkime į jaunimo svajones ir lūkesčius“, – sakė popiežius. Jis taip pat prašė gerbti moteris. Moterys yra Libano horizonte spindinčios šviesos, sakė popiežius, paminėdamas Libane nuo Harisos kalno sveikinančią monumentalią M. Marijos statulą. Dievo Motinos rankos ištiestos į jūrą ir sostinę Beirutą, kad apglėbtų visų puoselėjamas viltis. „Gerbkime ir vertinkime moteris, jas įtraukime į sprendžiamuosius Libano procesus“, – sakė popiežius.

Popiežius paprašė būti vieningiems per tamsą einant į šviesą: galima atnešti šviesos į tamsą bendru pagarbiu dialogu ir intencijų nuoširdumu. Pakvietęs visas šias pastangas ir įsipareigojimus pavesti Kristui, Taikos kunigaikščiui, popiežius meldė, kad iš Libano trauktųsi konfliktų tamsa, išauštų vilties rytojus, liautųsi nesantarvė, baigtųsi kivirčai, kad Libane vėl spindėtų taikos šviesa.

Susikaupimo ir maldos dienos susitikimuose dalyvavo popiežius Pranciškus, Romos vyskupas; kardinolas Bechara Boutros Rai, Antiochijos maronitų patriarchas; Ignacas Youssef III Younan, Antiochijos sirų katalikų patriarchas, Youhanna X Yazigi, Antiochijos ir visų Rytų graikų ortodoksų patriarchas; Ignacas Afremas II, Antiochijos sirų ortodoksų patriarchas; Aramas I, Kilikijos armėnų katalikosas; Youssef Absi, Antiochijos graikų melkitų patriarchas; kun. Joseph Kassab, Sirijos ir Libano evangelikų bendruomenių tarybos pirmininkas, Michel Kassarji, Beiruto chaldėjų vyskupas ir vyskupas Cesar Essayan, Libano lotynų apaštališkasis vikaras. Taip pat dalyvavo keli Šventojo Sosto atstovai: kardinolas Leonardo Sandri, Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas, arkivyskupas Richard P. Gallagher, Santykių su valstybėmis sekretorius ir  susitikimo posėdžių moderatorius, arkivyskupas Joseph Spiteri, apaštališkasis nuncijus Libane. (SAK / Vatican News)