Kristaus Atsimainymo šventė – dviejų enciklikų apie tiesą ir dialogą sukaktys
Rugpjūčio 6-ąją minimos ir dviejų naujųjų laikų Bažnyčios mokymo dokumentų paskelbimo sukaktys: 1964 m. rugpjūčio 6 d. buvo paskelbta Pauliaus VI enciklika „Ecclesiam suam“. Po 29 metų – 1993-ųjų rugpjūčio 6-ąją – Jonas Paulius II paskelbė savo encikliką „Veritatis splendor“. „Ecclesiam suam“ – tai pirmoji programinė Pauliaus VI enciklika, parašyta dar vykstant Vatikano II Susirinkimui. Paulius VI kviečia kurti Bažnyčią, atvirą dialogui su pasauliu, pabrėždamas, kad dialogo pagrindas turi būti tvirta pačių tikinčiųjų krikščioniška tapatybė. „Veritatis splendor“ – tai dešimtoji Jono Pauliaus II enciklika, kuria jis siekė sutvirtinti katalikų tapatybę didėjančio moralinio reliatyvizmo laikais. Tačiau ir pastarojoje enciklikoje iškelta dialogo su pasauliu svarba. Tekstas pradedamas būtent nuo Jėzaus dialogo su turtingu jaunuoliu scenos.
Enciklikoje „Ecclesiam suam“ Paulius VI pabrėžia, kad Bažnyčia turi skubiai nešti Evangelijos žinią į pasaulį. O tai reiškia būtinumą būti atviriems dialogui. „Pasaulio negalima išgelbėti iš išorės“, – rašė Paulius VI. „Būtina, panašiai kaip ir žmogumi tapęs Dievo Žodis, tam tikru mastu susitapatinti su gyvenimo formomis tų, kuriems norima nešti Kristaus žinią“. Dar prieš kalbant reikia „įsiklausyti į žmogaus balsą, į jo širdį, suprasti ją“. Pasak Pauliaus VI, visų pirma Evangelijos skelbimo misiją vykdantys ganytojai ir sielovadininkai turi suprasti, kad, jei jie nori būti tėvai ir mokytojai, pirmiausiai turi būti žmonių broliai. Dialogas – tai draugystė ir tarnystė. (plg. ES90).
Paulius VI pabrėžia, kad dialogas nesumenkina tiesos. Dialogas – tai sąžiningumas, pagarba, atjauta ir geranoriškumas; jame nėra apriorinio smerkimo ir įžeidimų. Kitas dialogo bruožas yra romumas. Dialogas nėra išdidus, įkyrus, įžeidus. Jis yra taikus, vengia smurto, yra kantrus ir dosnus. Dialogas reikalauja ir tikėjimo tuo, ką norima pasakyti, ir pašnekovo nusiteikimo tai išgirsti. Dialogas skatina pasitikėjimą ir draugystę. „Toks dialogas – tai tiesos ir meilės, intelekto ir meilės sąjunga“ (ES 85). Tokio dialogo Bažnyčia nori su visais: „Niekas nėra svetimas jos širdžiai, vykdydama savo tarnystę ji nė vieno neatmeta. Bažnyčia nelaiko savo priešu nė vieno žmogaus, kuris nenori būti jos priešu“ (ES 98).
Dialogas persmelkia ir visą Jono Pauliaus II encikliką „Veritatis splendor“. Turtingas jaunuolis užduoda Jėzui klausimą: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16). Jonas Paulius II reliatyvizmo akivaizdoje pabrėžia būtinybę ginti krikščioniškąsias tiesas moralės srityje. Krikščionybės skelbiamos moralės normos yra visuotinės ir nekintamos, tačiau reikia atsiminti, kad krikščioniškoji moralė – tai visų pirma sekti Jėzumi Kristumi, leisti, kad mus perkeistų jo malonė, kad atnaujintų jo gailestingumas (plg. VS 119). Egzistuoja nekintamos normos, tačiau tiesa yra dinamiška. Dievo Žodis yra ne tik užrašytas ir nebylus, bet įsikūnijęs ir gyvas Žodis. Jis yra gyvasis Žodis, todėl ir toliau mums kalba. Ta pati Dvasia, kuri yra Jėzaus įsakymų ir mokymų apreiškimo šaltinis, rūpinasi, kad jų būtų šventai laikomasi, kad jie būtų ištikimai aiškinami ir teisingai taikomi kintančiais laikais ir aplinkybėmis.
„Reikia iš naujo atrasti ir parodyti tikrąjį krikščioniško tikėjimo veidą, kuris nėra vien protu priimtinų ir patvirtintinų pasiūlymų rinkinys. Priešingai, tai Kristaus pažinimas ir išgyvenimas, gyvas jo įsakymų atminimas, gyvenimo tiesa. Tikėjimas yra sprendimas, apimantis visą egzistenciją. Jis yra tikinčiojo meilės ir gyvenimo susitikimas, dialogas, bendravimas su Jėzumi Kristumi, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Jis implikuoja pasitikėjimą Kristumi ir padeda gyventi taip, kaip jis gyveno, t. y. labiausiai mylint Dievą ir brolius“ (VS 88), rašė Jonas Paulius II 1993 m. rugpjūčio 6 d. paskelbtoje enciklikoje.Rugpjūčio 6-ąją minimos ir dviejų naujųjų laikų Bažnyčios mokymo dokumentų paskelbimo sukaktys: 1964 m. rugpjūčio 6 d. buvo paskelbta Pauliaus VI enciklika „Ecclesiam suam“. Po 29 metų – 1993-ųjų rugpjūčio 6-ąją – Jonas Paulius II paskelbė savo encikliką „Veritatis splendor“. „Ecclesiam suam“ – tai pirmoji programinė Pauliaus VI enciklika, parašyta dar vykstant Vatikano II Susirinkimui. Paulius VI kviečia kurti Bažnyčią, atvirą dialogui su pasauliu, pabrėždamas, kad dialogo pagrindas turi būti tvirta pačių tikinčiųjų krikščioniška tapatybė. „Veritatis splendor“ – tai dešimtoji Jono Pauliaus II enciklika, kuria jis siekė sutvirtinti katalikų tapatybę didėjančio moralinio reliatyvizmo laikais. Tačiau ir pastarojoje enciklikoje iškelta dialogo su pasauliu svarba. Tekstas pradedamas būtent nuo Jėzaus dialogo su turtingu jaunuoliu scenos.
Enciklikoje „Ecclesiam suam“ Paulius VI pabrėžia, kad Bažnyčia turi skubiai nešti Evangelijos žinią į pasaulį. O tai reiškia būtinumą būti atviriems dialogui. „Pasaulio negalima išgelbėti iš išorės“, – rašė Paulius VI. „Būtina, panašiai kaip ir žmogumi tapęs Dievo Žodis, tam tikru mastu susitapatinti su gyvenimo formomis tų, kuriems norima nešti Kristaus žinią“. Dar prieš kalbant reikia „įsiklausyti į žmogaus balsą, į jo širdį, suprasti ją“. Pasak Pauliaus VI, visų pirma Evangelijos skelbimo misiją vykdantys ganytojai ir sielovadininkai turi suprasti, kad, jei jie nori būti tėvai ir mokytojai, pirmiausiai turi būti žmonių broliai. Dialogas – tai draugystė ir tarnystė. (plg. ES90).
Paulius VI pabrėžia, kad dialogas nesumenkina tiesos. Dialogas – tai sąžiningumas, pagarba, atjauta ir geranoriškumas; jame nėra apriorinio smerkimo ir įžeidimų. Kitas dialogo bruožas yra romumas. Dialogas nėra išdidus, įkyrus, įžeidus. Jis yra taikus, vengia smurto, yra kantrus ir dosnus. Dialogas reikalauja ir tikėjimo tuo, ką norima pasakyti, ir pašnekovo nusiteikimo tai išgirsti. Dialogas skatina pasitikėjimą ir draugystę. „Toks dialogas – tai tiesos ir meilės, intelekto ir meilės sąjunga“ (ES 85). Tokio dialogo Bažnyčia nori su visais: „Niekas nėra svetimas jos širdžiai, vykdydama savo tarnystę ji nė vieno neatmeta. Bažnyčia nelaiko savo priešu nė vieno žmogaus, kuris nenori būti jos priešu“ (ES 98).
Dialogas persmelkia ir visą Jono Pauliaus II encikliką „Veritatis splendor“. Turtingas jaunuolis užduoda Jėzui klausimą: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16). Jonas Paulius II reliatyvizmo akivaizdoje pabrėžia būtinybę ginti krikščioniškąsias tiesas moralės srityje. Krikščionybės skelbiamos moralės normos yra visuotinės ir nekintamos, tačiau reikia atsiminti, kad krikščioniškoji moralė – tai visų pirma sekti Jėzumi Kristumi, leisti, kad mus perkeistų jo malonė, kad atnaujintų jo gailestingumas (plg. VS 119). Egzistuoja nekintamos normos, tačiau tiesa yra dinamiška. Dievo Žodis yra ne tik užrašytas ir nebylus, bet įsikūnijęs ir gyvas Žodis. Jis yra gyvasis Žodis, todėl ir toliau mums kalba. Ta pati Dvasia, kuri yra Jėzaus įsakymų ir mokymų apreiškimo šaltinis, rūpinasi, kad jų būtų šventai laikomasi, kad jie būtų ištikimai aiškinami ir teisingai taikomi kintančiais laikais ir aplinkybėmis.
„Reikia iš naujo atrasti ir parodyti tikrąjį krikščioniško tikėjimo veidą, kuris nėra vien protu priimtinų ir patvirtintinų pasiūlymų rinkinys. Priešingai, tai Kristaus pažinimas ir išgyvenimas, gyvas jo įsakymų atminimas, gyvenimo tiesa. Tikėjimas yra sprendimas, apimantis visą egzistenciją. Jis yra tikinčiojo meilės ir gyvenimo susitikimas, dialogas, bendravimas su Jėzumi Kristumi, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Jis implikuoja pasitikėjimą Kristumi ir padeda gyventi taip, kaip jis gyveno, t. y. labiausiai mylint Dievą ir brolius“ (VS 88), rašė Jonas Paulius II 1993 m. rugpjūčio 6 d. paskelbtoje enciklikoje.
