Vaikų darbas yra vergovės forma

Vaikų darbas, ypač išnaudojimo tikslu, žeidžia vaikų gyvenimą ir harmoningą vystymąsi, menkina ateities galimybes tam, kad patenkintų suaugusiųjų poreikius ar siekį pralobti. Šios dramos apimtys tapo didesnės dėl pandemijos, kuri privertė daug nepilnamečių palikti mokyklą ir įstūmė juos į šios vergovės glėbį. Mokyklos atsisakymas reiškia ir daugelio galimybių tapus suaugusiais netekimą. Be to, dažnai dirbama apverktinomis sąlygomis, paveikiančiomis sveikatą. Žemės ūkio sektoriuje tūkstančiai vaikų priversti dirbti be poilsio ir dar kenčia nuo prievaizdų užgauliojimo, smurto ir diskriminacijos. Šios situacijos dar beviltiškesnės tada, kai patys tėvai atiduoda savo vaikus priverstinai dirbti, nes nebesugeba jų išmaitinti.

Tarptautinių organizacijų ir valstybių uždavinys, pažymima kardinolo Parolino laiške, yra apginti vaikų ramybę ir laimę. Nėra pelningesnės investicijos už vaikų apsaugą, už gerų sąlygų jų vystymuisi sukūrimą. Artimiausias popiežiaus bendradarbis atkreipia dėmesį ir platesnį kontekstą, kuris leidžia vaikų išnaudojimą – tai ne vien skurdas, bet ir godumas, egoizmas, vartojimas, išsilavinimo trūkumas, poveikio artimui ir aplinkai nepaisymas. Kovojant su vaikų išnaudojimu ir pavergimu taip pat reikia veikti ir kituose lygiuose, skleisti tai, ką popiežius Pranciškus vadina rūpinimosi kultūra.  (RK / Vatican News)